Z£ygimantas

LIAUKSMINAS R iskcinisi

RASTAI

SIGISMUNDUS

LAUXMIN

OPERA SELECTA

I

Dékojame Vilniaus universiteto bibliotekos Rey spaudiniy ir Rankraiéiy skyriams u£ pagalba leidiianr knyga.

ISBN 5-417-00864-8

Zy gimantas LIAUKSMINAS Rinktiniai RASTAI

EE

SIGISMUNDUS

LAUXMIN OPERA

SELECTA

TURINYS Bronius Genzelis. Zygimanto Liauksmnino aplinka ir jos iitakos u

Eugenija Ultinaité. Zygimantas Liauksminas: humanitarinio A 4 SIGISMUNDUS LAUXMIN. PRAXIS ORATORIA ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. ORATORINÉ PRAKTIKA IR RETORIKOS MENO TAISYKLÉS Vost Bd nan 5152 Eugenija Uléinaité. 2. Liauksmino retorika Europos baroko estetinin idéjq kontekste 236

SIGISMUNDUS LAUXMIN. MEDULLA DIALECTICAE. ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. DIALEKTIKOS BRANDUOLYS.

Verté Jadvyga Tijünelyé.

250/251 SIGISMUNDUS LAUXMIN. ARS ET PRAXIS MUSICA ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. MUZIKOS TEORIJA IR. PRAKTIKA.

Versé Leonas Valbinas

302/505 Vnautas Povilas Jurkitas. 2. liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 348

SIGISMUNDUS LAUXMIN. PANEGYRICUS VLADISLAO VI ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. PANEGIRIKA LENKIJOS KARALIUI VLADISLOVUI IV, 1634 METAIS GRIZUSIAM IS KARO SU MASKVA.

2. LIAUKSMINO VADOVÉLIO -MUZIKOS TEORIJA IR PRAKTIKA* IIl LEIDIMAS

2. LIAUKSMINO VADOVÉLIO -ORATORINÉ PRAKTIKA IR RETORIKOS MENO TAISYKLÉS^ 1 LEIDIMAS

2. LIAUKSMINO VADOVÉLIO .ORATORINÉ PRAKTIKA IR RETORIKOS MENO TAISYKLÉS" (FRANKFURTAS PRIE MAINO, 1682)

TITULINIO LAPO PRIESLAPIO ILIUSTRACIJA

IRASAS JÉZUITU PROVINCIJOS KOLEGIJU YPATINGOJOJE KNYGOJE APIE .TÉVO TERCIJONO* 2. LIAUKSMINO BÜDO BRUOZUS

LIAUKSMINU SEIMOS HERBAS

JÉZAUS DRAUGIJOS NAUJOKYNAS (DAB. TECHNIKOS BIBLIOTEKA) VILNIUJE, SV. IGNOTO GATVÉJE,

KUR, [STOJES | JÉZAUS DRAUGIJA, 1616-1618 M. GYVENO Z. LIAUKSMINAS

Prof. habil. dr. BRONIUS GENZELIS

ZYGIMANTO LIAUKSMINO aplinka ir jos istakos

Nuo Renesanso iltaky Lietuvoje iki XVII a. vidurio smar- kiai kito Lietuvos intelektualinis lygis, o drauge su juo ir verty- biné orientacija (valstybinis mastymas, pilieti&kumas, tautit- kumas), ryskéjo Lietuvos specifika. XVI a. Vakaruose ir Rytuose. kürési stiprios centralizuotos valstybés, stipréjo tautitkumas. (formavosi tautiné rastija), tuo tarpu müsu kraste vyko atvirki- tiniai procesai (decentralizacija, tautikumo nykimas), nors ir büta pastangu juos stabdyti. Renesansas Vakaru Europoje pa- keité viduramzi&ka mastymo ir gyvenimo büda.

Renesanso epochai büdingas visuotinis Ziniu troskimas, vertybiu perkainojimas. Atsisakyta viduramZi&ko asketizmo. Spaudos itradimas pakeité Zmogaus protinés veiklos gali- mybes. Plétési jvairios mogaus veiklos sritys. Kaip tik sitos Vakary Europos naujovés klojosi Lietuvoje ant pagonitko pamato.

Pagoniskoji Lietuva neturéjo valstybiskai jtvirtintos. mokymo sistemos. |siliejusi j krik&&ioni&ku valstybiu tarpa,

* Wo*

BRONIUS GENZELIS

Lietuva privaléjo su jomis palaikyti santykius, priimti ju su- Byvenimo normas.

Lietuva viena i$ pirmuju Rytu Europoje émé siekti teisi- nés valstybés. Tuo metu, kai Vakaruose ir Rytuose küresi absoliutinés monarchijos, müsu kraste formavosi demokra- tinés Salies valdymo nuostatos. Niekuo kitu kaip 3alies de- mokratéjimu nepaaiskinsi 1529 m. Lietuvos Statuto priémi- mo. Statutas reglamentavo valdymo institucijas, Lietuvos Didziosios Kunigaikstystés gyventoju tarpusavio santykius, itkélé rasytiniy dokumentu svarba*.

Besikuriantioms naujoms valstybinéms jstaigoms ir BaZ- ny£iai reikéjo issimokslinusiu 2moniu, kuriuos galéjo pa- rengti tik aukstoji mokykla. Vien uZsienyje studijuojantiuju nepakako. Be to, Lietuvos bajorai prietinosi tam, kad valsty- bines pareigybes ju kraste uZimtu i$ svetur atvyke vienuoliai.

Lietuvoje susidurta ir su sudétinga psichologine atmo- sfera, kuri ne taip lengvai buvo suvokiama: atvykéliai i$ kitu krastu dar jauté pagonybés kvapa, o lietuviams buvo sunku f&syk perprasti ir priimti krik&Eioni&kus paprotius. Neaisküs buvo ir besiklostantys nauji socialiniai santykiai: Lenki; jau senokai buvo isitvirtinusi baudziava, o Lietuvoje vyko laisvy bendruomenés nariu virsmas baudZiauninkais. Susi- formavusi bajorija ne£inojo, kas jie yra. Ne vienam kirbéjo mintis: o gal jie yra kitatauiai, kadaise atvyke i$ kitur, pa- vyzdziui, i$ Romos, valdyti $io krasto? Radosi jvairiu lietuviu. kilmés hipoteziu. Daugelis Renesanso Lietuvos bajoru ma- né, jog jie esa roménu aristokratu palikuonys. Si nuostata itvirtíno Lietuvoje lotynu kalba. Prie lotynu kalbos jsigaléji- mo prisidéjo ir Katalikuy BaZnytia, kurios oficiali rasto ir apei- 8u kalba taip pat buvo lotynu. Zygimantas Senasis (1467—

2. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529). V, 2001.

* 32-

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos

1548) - paskutinis Lietuvos valdovas, mokéjes lietuviu kalba. Palengva ji iényko ir i$ didiku aplinkos. Deja, ju namu aplin- koje isigaléjo ne lotynu, o lenku kalba. Prie Sios nuostatos jsitvirtinimo prisidéjo ir bendra su Lenkija kataliktj baznytiné provincija, konfederacinés valstybés su Lenkija sukürimas.

Lietuvos valdantieji sluoksniai, skirtingai nuo kaimynu (lenku, vokie£iu, rusu), tolo nuo savo Saknu: valstybinis pa- triotizmas, atsietas nuo tautinio, nuo savos kultüros, tradi- ciju, negaléjo büti ilgalaikis. Palengva jis peraugo j bendra- valstybini patriotizma. Lietuva pernelyg spartiai integravosi j Vakary Europos, visu pirma j Lenkijos, kultüros orbita. Si procesa skatino ir tai, kad Lietuva, ibplétusi savo valdas Ry- tuose, tapo daugiataute valstybe. Valdanéiuju sluoksniu ne- siejo nei kultüra, nei tradicijos, nei religija (rytiné Lietuvos. Did2iosios Kunigaikitystés dalis buvo staciatikiska) — juos jungé tik valstybinis mastymas.

Integravimosi j krik&tioni£kaji pasaulj procesas buvo priestaringas. Jo metu vyko kriks£ioni&kuju kultüriniu verty- biu perémimas ir kartu atsisakymas savasties. Sj vyksma lé- mé ne isorinés jégos, o vidinis apsisprendimas, kurj skatino Liublino unija, bajoru pretenzijos turéti isskirtine padétj.

Ne vienam naujam aristokratui savos tradicijos asocija- vosi su pagoniskumu, t. y. atsilikimu. Sis procesas buvo be galo skausmingas. Cia jZvelgiami du atskaitos tatkai: pirmu- ju mokslo bei mokymo jstaigu steigimas ir po to prasidéjes XVII a. vidurio kultürinio palikimo nuosmukis. Konkurenci- ja su Lenkija skatino turéti savas mokslo istaigas, bettas rung- tyniavimas buvo ne tiek tautinis-kultürinis kiek politinis, su- sijes su siekimu islaikyti valstybinguma.

1568 m. liepos 10 d. Lietuvos bajorai, susirinke Vilniuje |j Seima, kreipési j Zygimanta Augusta, kad sis pasis kolegijos steigimu Vilniuje ar Kaune. Kunigaik&tis pritaré tam

* 45

BRONIUS GENZELIS

sumanymui, o Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevitius, gaves i5 didiojo kunigaikSEio kolegijos steigimo privilegija, parüpino jai patalpas. Taip jézuitai, atvyke j Lietuva kovoti su reformacija, 1570 m. jküre Vilniuje Kolegija, kuri 1579-aisiais Lenkijos karaliaus ir LDK didziojo kunigaik$tio Stepono Ba- toro aktu reorganizuojama j Vilniaus universiteta (Academia. et Universitas Vilnensis). Taigi aukitoji mokykla buvo jsteigta jau po Liublino unijos, tai, be abejonés, turéjo itakos büsi-

Lietuvoje iigali lotyn kalba kaip rato kalba. Ja déstoma ir bendraujama. Lotyni&kai «avo D i

desimtmetiai buvo sékmingi- Ypa£ ryikus XVII a. vidurio intelektualinis pakilimas. Siuo laikotarpiu Lietuva ne tik susi- pazino su Vakary Europos vertybémis, bet ir bandé dométis savo kraitu, nors lietuvybé ir netapo vertybe.

iámoktu lietuviu kalba, idant galétu suartéti su vie- 1os Zmonémis. Tuo jézuitai skyrési nuo metropolinés Lenki- jos Kataliky BaZnyCios, kuri pateko j lenku kultürine orbita. Lietuvoje jie rado kitoki mastymo büda ir kitokias negu Va- karu Europoje tradicijas: j Vakaru Europa renesansinis mas- tymostilius skverbési kaip protestas pries sustabaréjusia scho- lastine mastysena, tuo tarpu Lietuvoje pirma isplito Renesanso idéjos, o tik po to susipazinta su scholastika. Müsu kraste Renesanso idéjos klojosi tiesiogiai ant pagoni&kos kultüros klodu, o scholastiniai samprotavimai buvo naujové. Vakaru Europoje scholastiné filosofija jau buvo nueitas etapas. Ten formavosi vadinamoji antroji scholastika, plito

*auMt

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iStakos

averoizmas, filosofija dométasi ir u mokymo instituciju sie- ny. | Lietuva visos ios idéjos pateko vienu metu. Dél to ia nebuvo tokiu karstu debatu tarp nominalistu ir realistu kaip. Vakaru universitetuose. Uztat Lietuvoje i$ karto susidurta su reformacinémis idéjomis (Universiteto rofesoríi i$ pirmu

niu protu. Kokia bus Lietuva? Katalikitka ar reformatoriska?

Nuo pat Vilniaus universiteto ikürimo jame veiké Filoso- fijos fakultetas. Profesoriai privaléjo laikytis tradiciniu Jézui- tu ordino keliamy reikalavimu. Universiteto déstytojai buvo nuolatkilnojami i$ Universitetoj kolegijas arba ganytojibkos veiklos vietas. Tai turéjo ir teigiamu, ir neigiamu padariniu: viena vertus, toks vyksmas kélé kolegiju lygi, vietos dvasi- ninku intelekta, kita vertus, trukdé Universitete suburti pa- stovy intelektualu kolektyva-

Filosofija Vilniaus universitete buvo déstoma tokiais pa- €iais metodais, kaip ir kituose Vakary Europos universite- tuose. Kiekviena epocha turi savo mokytumo poZymius. Scholastinis mastymas buvo orientuotas j atminties lavini- ma, gebéjima diskutuoti pagal i$ anksto nustatytas yykles, paremtas geru Ba£nytios aprobuolu i mokéjimu juos apginti. Siu dalyku rei tete. Bendruju Ziniu studentas gaudavo Filosofijos fakultete, kuriame studijuodavo trejus metus.

Pirmais metais isklausydavo logikos, antrais — fizikos, tiksliau, gamtos filosofijos, tre£iais — metafizikos ir etikos kur- sus. Visi kursai déstyti pagal Jézuity ordino vadovybés pa- teiktus &ablonus (nebuvo galima kelti jokiu problemu, neap- robuotu Ordino vadovybés). Kursus skaitydavo profesorius, disputus ir seminarus vesdavo jo asistentai. I$ studenty rei- kalauta gra£iai apibré?ti savokas. Daugiausia diskutuota, kaip

BRONIUS GENZELIS

suprasti viena ar kita Aristotelio teiginj. Originalesnis büdavo logikos kursas. Cia büdavo nagrinéjamos teiginiu logikos, se- kos teorijos, klasiu logikos, modalinés logikos problemos. Siuose dalykuose galima jZvelgti tam tikru matematines logi- kos uZuomazgu.

Antrame kurse skaitytas fizikos (gamtos filosofijos) pa- matas - Aristotelio , Fizika". Ji analizuota skyriais, kaip kad juos pateiké antikos mastytojas. Tre&iame kurse déstyta mo- ralés filosofíja. Tai Aristotelio , Etikos", paremtos viduramZiu scholastikos autoritetais, i$déstymas. Tuo ir baigdavosi filo- sofijos studijos. Po kiekvieno isklausyto kurso studentai lai- kydavo egzaminus. Egzaminu komisijas sudarydavo 3-5 as- kursa buvo perkeliami studenti, iSlaike ne ivertinimu kaip vidutiniskai. UZbaigusieji filosofi- jos studijas galéjo toliau testi moksla Teologijos fakultete. Scholastinés filosofijos studijos vyko itin uddarai. Cia nebu-

ileidziamos naujos filosofinés idéjos, kildavusios u£ itucijos sienu. Si mastysena Lietuvoje susiforma-

vo XVla. antroje puséje-

Dél politinés ir ekonominés suirutés Lietuvoje buvo ma- ai pasauliecit inteligentu. Mat kraitas nuolatos kariavo su iSorés priedais arba buvo draskomas vidiniu rietenu. Nuo XVI a. pabaigos politinis gyvenimas Lietuvoje émé silpnéti. Tai trukdé plétotis mokslo idéjoms. Vis délto iki pat XVII a. vidurio Vilniaus universitete jautési pakilimas. Tas pakilimas murs labiausiai ir rüpi.

Kai Vakaru Europos salyse iré intensyvus intelektualinis gyvenimas, müsu kraste nuolatinés u3sienio valstybiu inva- zijos trukdé ir Universiteto veiklai. Tatiau jis veiké. Visi Uni- versiteto profesoriai vienu ar kitu aspektu turéjo salytj su filosofija. Filosofijos profesoriai aktyviai dalyvavo krato in- telektualiniame gyvenime, ugdé logini mastyma. Déstytojai

* 16 *

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos ittakos

skaité paskaitas, vedé seminarus. Kursai buvo tradiciniai. I& ju Lietuvos Sviesuomené gaudavo Siokios tokios informaci- jos, suZinodavo, kas yrafilosofija. Vravo, kaip minéta, scho-

dinés scholastinés filosofijos kryptys: nominalizmas ir realizmas. Tarp nominalistu ir realistu liepsnojo jnirtinga po- lemika dél bendrybiu (universaliju) prigimties. Gin£ai viré daugiausia siais klausimais: 1. Ar giminés ir rü$ys egzistuoja. savarankiskai, ar téra subjektyvüs 2mogaus proto küriniai?

bütis, ar istuoja tik konkreciuose daiktuose (juose pa- tiuose ir salia ju), ar tik salia ju?

Diskusiju metu ne visu sroviu atstovai duodavo adekva- ius atsakymus. Ta£iau visi realistai pripaZino, kad bendrybés ich savarankitkai, realiai, nuo samonés nepriklauso ir irminés atskirybiu at£vilgiu; tuo tarpu nominalizmui eg- zisuohe tik atskirybés (bendrybés savoka suküré müsu pro- tas). Vilniaus universitete gyvavo visos scholastinei filosofijai büdingos srovés, nors ir vyravo tomistai (Zymiausias tomistas. buvo Martynas Smigleckis). Lietuvoje tai buvo nauja.

Vilniaus universitete, be kitu filosofijos kursu, buvo skai- toma ir natürfilosofija. Ja déste profesoriai nagrinéjo gamtos moksliy problemas, pateikdavo sava pasaulio ir Visatos sam- prata. Jézuitai sieké Vilniu paversti savo idéju skleidimo j Rytus forpostu. Cia pagal ju sumanyma turéjo susitelkti rys- kios $io Ordino intelektualinés pajégos. Jézuitai doméjosi vietos gyventoju paproiais, sieke, kad j ju gretas jsilietu kuo daugiau vietiniu Zmoniu. Lietuvos jaunuoliai jézuitu léào- mis buvo siun£iami studijuoti ir j Vakary Europos universite- tus. Vieni i$ ju tapo Vilniaus universiteto profesoriais, kiti — ivairiu jézuitu misiju nariais.

BRONIUS GENZELIS

Nuo pat pirmuju Universiteto veiklos dienu jo profeso- riai doméjosi krasto Zmoniu tarpusavio santykiais, lygino juos su krikSEionybés idealais. Kai kurie kritikavo jsigalin- Cia kraste bajoru savivale, jrodinéjo, jog atsispirti uZsienio priesams gali tik stipri centralizuota valstybé. Sios pozicijos laikési ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skar- ga (1536-1612). Ji baugino reformacijos plitimas Lietuvo- je. Profesorius analizavo jos plitimo prie£astis, tarp kuriu nurodé ir bloga dvasininku elgesj, prasta pareigu atlikima, prisirisima prie turto. P. Skarga baré didikus uZ savavaliavi- ma ir valstie£iu engima. Jis reikalavo stiprinti karaliaus val- diia ir apriboti Seimo kompetencija. Siai pozicijai opona- vo Karaliau£iaus universiteto auklétiniai protestantai Andrius Volanas (1530-1610), Adomas Rasijus (apie 1575-1627/29). Jie propagavo pilietine visuomene, mo- narcho vald£ios apribojima. Bet jiems Lietuva — bendra krik&ioniska erdvé (katalikitka ar protestantiska). Tik klau- simas, kokia vieta joje priklauso lietuvitkai kalbantiems gy- ventojams, kurit nepaisyti nebuvo kaip.

Su Karaliauéiaus universitetu sietinas pirmosios lietuvis- kos knygos pasirodymas, o su Vilniaus universitetu — pirmuju lietuvisku knygu leidimas Lietuvos Didziojoje Kunigaik&tys- téje. Manoma, kad Petro Kanizijaus katekizma, isleista apie 1585 m., i&verté Universiteto déstytojai (müsu nepasieké né Vienas sios knygos egzempliorius). Universiteto spaustuvé ispausdino Mikalojaus Daukéos (1523-1613) isversta ir pa- rengta ,Katekizma" (1595) ir ,Postile* (1599). Tai, kad Zemai- lijoje parengtas knygas spausdino Universiteto spaustuvé, rodo, jog tia palankiai Ziüréta j lietuviu kalba ir kultüra.

M. Dauksa sielojasi, kad lietuviu kalba nyksta. Pasak jo, natüralu, kad 2monés siekia i$mokti svetimas kalbas, ir visai kitas dalykas, kai jie pamirsta savo tévu kalba. Sveikintini ir

* 08 *

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos ittakos

vertimai i$ kitu kalbu. , Tik pati müsu lietuviu tauta, besirü- pindama i$mokti lenkiskai, savo tikraja kalba apleido, pa- niekino ir beveik pameté"!, — nerimauja M. Daukta. Toliau jis aptaré kalbos reikime Zmogaus gyvenimui. M. Daukta Sieké pateikti tautos definicija. Niekas iki tol Vakaru Europo- je nesuformulavo tokio tikslaus tautos apibrézimo kaip mü- 5i mastytojas. Anot jo, tauta — tai Zmonés, gyvenantys vie- noje teritorijoje, turintys bendrus papro£ius bei snekantys viena kalba. ,Kurgi, — klausé M. Dauksa, — yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturétu savo triju lyg igim- t dalyku: savo Zemés, paprotiu ir kalbos? Visu amZiu $mo- nés vartojo savo gimtaja kalba, rüpinosi jos i&laikymu, graZini- mu ir platinimu*,

,Postilés* rengéjas Zaiposi i$ bajoru, iSsiZadéjusiu sa- vosios kalbos. ,Ar nekeista bütu gyvuliams, jei varna pa- noréty giedoti kaip lakstingala, o lakstingala krankti kaip varna; arba o£ys riaumoti kaip liütas, o liütas bliauti kaip. odys? Nuo tokio savo prigimties keitimo isnyktu gyvuliu imas ir gamta"?, — sako mastytojas. Jis ja: ,Néra tokios menkos tautos, néra tokio mazo Zemés sklypo, kur nevartoty savos gimtosios kalbos, kuria paprastai ratomi jstatymai, kuria ra$oma savo ir kitu Sali istorija, kuria svarstomi visi krasto reikalai, kuria gra£iai ir padoriai atliekami reikalai baZnytioj, susirinki- muose ir namie"*,

Mikalojus DaukEa fosits palabos. V. 1990, p.33. Ten pi p. 3 Ten pi p 34. Ten pat p. 33-34.

*19*

BRONIUS GENZELIS

M. Dauk&a prakalba itspausdino lenkiskai, matyt, tiké- damasis, kad ja perskaitys ir tie, kurie jau nebemoka protéviu kalbos arba ja ne£neka, ir suprotins juos. M. Daukta panau-

ji irodinédamas, kokj pavojy tautos egzistencijai kelia gimtosios kalbos atsisakymas. ,Kokia ne- tvarka ir sumi&imas kilty Zmonig tarpe, jei viena tauta tiek pamégtu kitos tautos kalba, jog pamestu ir visai pamirstu savotévu kalba, kuria turi kalbéti pagal Dievo ir gamtos jstaty- mus^5, — sako jis. Ir toliau tesa: ,Juk tautos laikosi ne Zemés derlingumu, ne apdaru jvairumu, ne apylinkiu smagumu, nemiestu ir piliu tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir tiprina pilietiskuma, santaika ir brolitka meile^*. Deja, nutautéjimo proceso sustabdyti nepavyko.

Kai ias mintis désté M. Daukàa, toje pacioje Zemaitijo- je Bimé Zygimantas Liauksminas, o Vilniaus universiteto profesorius Martynas Smigleckis (1564-1618) kritikavo kratte isigalinius baudziavinius santykius, skleidé tomiz- ma. Lietuvoje formavosi bendras kriticizmo fonas, analiti- nis mastymas.

Martynas Smigleckis turéjo tiems laikams gera i&silavini- mà - nuo 1580 iki 1585 metu, vadovaujamas vélyvosios, arba antrosios, scholastikos koriféjt Francisko Suarezo ir Roberto Berlamino, Romoje studijavo filosofíja ir teologija.

tapo Vilniaus universiteto flosofijos ir teologijos

lükanas* (O lichwie, 1596) ir ,Logika" (Logica Martini Smiglecii; veikalas iSspausdintas tik pries pat autoriaus mirtj

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i3takos

kalbos, doméjosi Lietuvos 5moniy gyvenimu. Veikale ,Apie palükanas" M. Smigleckis smerké baudziava, grindziama la- Zu ir asmenine valstie£io priklausomybe, pavertiantia baudziauninkus vergais. Vergija, anot jo, nesuderinama su krik&- &ioniskaja morale. M. Smigleckis reikalavo jstatymi£kai pripa- inti valstieiams tam tikras teises, nevarZyti ju veiksmu. Sis veikalas Lietuvoje turéjo nemaza pasisekima: i&éjo 8 jo leidi- mai (paskutinis — 1753 m.). Si baudziaviniu santykiu kritika idomi tuo, kad buvo pateikta tuo metu, kai tie santykiai kaip tik formavosi.

M. Smigleckis buvo gerai susipazines su senuju masty- toju (Aristotelio, Platono, $v. Augustino, A. M. Boetijaus*, Tomo Akvinietio, V. Okamo) ir savo amZininku darbais. Be- ne didZiausia jtaka jam turéjo jo mokytojas antrosios scho- lastikos koriféjus F. Suarezas, pakoregaves kai kurias scho- lastinés filosofijos nuostatas. Pavyzdziui, Suarezas atmeta Tomo Akvinietio, tvirtinusio, kad tarp esmés ir egzistavimo yra realus skirtumas, ir Dunso Skoto (lot. Joannes Duns Sco- tus), teigusio, kad Sis skirtumas yra modalus, po£iürius". Sios nuostatos tiesiogiai veiké M. Smigleckj. Déstydamas filosofi- ja Vilniaus universitete, jis analizavo Platono ir Aristotelio filosofiniu idéju saveikos problema. Tai buvo vienas i$ jdo- miausiu Universiteto profesoriu.

Tatiau didziausia love M. Smigleckis pelné tuo, kad isleido dvieju tomu ,Logika" (1618), kuri buvo parengta jo skaitytu paskaitu pagrindu. Daugeli filosofíjos problem M. Smigleckis sprendzia remdamasis antrosios scholastikos.

Zr. Anicijus Manlijus Severinas B o e t i j u s. Filosofíjos paguoda..

D. Jo n ku s. Büties problema Martyno Smigleckio ,Logikoje" (daktaro disertacijos santrauka). V., 1998, p. 10.

*20*

BRONIUS GENZELIS

metodologija. Matyt, tai buvo viena i& prieZas£iu, del kuriu M. Smigleckio ,Logika" tapo Zinoma Vakaru Europoje. I jos logikos mokési Prancüzijos, Anglijos universitetu studentai. 1634, 1638 ir 1658 metais Sis veikalas buvo illeistas pa- kartotinai. Net 1685 m. per egzaminus Dublino universitete. klausimus i$ M. Smigleckio ,Logikos" gavo veliau itgarséjes rasytojas D2. Sviftas.

Filosofas savo veikale i&désto bendruosius pazinimo principus, aptaria pazinimo procesa. Pasak jo, daikta ma- tome, nes jis siuncias ,regimaja forma", kuri sukelia regéji- mo pojütj. O bendrybes galime pazinti tik mastydami: ak- tyvusis protas i5 jutiminiu vaizdu kuria intelektualias formas. M. Smigleckio nuomone, logika néra mokslas, o tik moks- lo instrumentas, todél ne visoms sritims, pavyzdiiui, tikéj mo dalykams, logika bütina. Filosofas pripazino dvejopa universaliju egzistavima (daiktuose ir prote). M. Smigleckio »Logika" pasiZymi mintiu aiskumu, todél am£ininku ji bu- vo vertinama. Tatiau pats jos autorius pripazinimo nesu- lauké- tik po jo mirties buvo idleisti keli , Logikos" leidimai ir ji tapo pripazintu vadovéliu. Panasüs veikalai skleidé kraite racionaliaja mastysena.

Universiteto intelektualinis gyvenimas jgauna pagreiti, kuris baigiasi XVII a. viduryje. Tada klestéjo Lietuvos lotynis- koji poezija. Rei&kési lietuviu kilmés mokslininkai. Jonas Ru- damina Duseti&kis parengé veikala ,Garsios matematikos teoremos ir uZdaviniai* (1633), kuri turéjo praktinés reiks- més karinig jtvirtinimu irengimui. 1639 m. Albertas Diblins- kis parat ir apgyné disertacija ,Astronomijos Simtiné" (Centuria astronomica), kuri tapo parankine astronomijos knyga. 1707 m. Petras! jsaké ja iversti | rusu kalba. Tai buvo pirmasis astronomijos traktatas ne tik Lietuvoje, bet ir R jos teritorijoje. Universiteto auklétinis Kazimieras Simonavi-

*22 *

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iitakos

&ius 1650 m. Amsterdame lotynu kalba isleido , Didijj artile- rijos mena" (Ars magna artilleriae), véliau sis darbas i&verstas. j prancüzu, anglu, vokie£iu, danu, olandu ir lenku kalbas. Simonavitius laikomas raketinés technikos pradininku.

1641 m. Kazimiero Leono Sapiegos pastangomis Uni- versitetui buvo suteikta privilegija steigti Teisés ir Medicinos fakultetus. 1644 m. Teisés íakultetas pradéjo veikti. Siuo lai- kotarpiu buvo juntamas ir humanitariniu mokslu, ir kultari- nio gyvenimo apskritai pakilimas. Jame isskirciau du lygme- nis: bendrajj kultürinj ir doméjimasi savo krasto kultüra — Sj apibüdin£iau kaip lituanistini. Bet tuo pat metu vyko krasto Skaldymasis: j Lietuva verZési baroko kultüra, didéjo soci. né ir politiné itampa. Siuos procesus gilino karai su Rusija i Svedija.

Barokas — tai gyvenimo büdas (viskas, kas supa Zmogu, turi büti graZu, patogu), daugiausia démesio skiriama isori- niam blizgesiui. Cia susipyné realizmas ir mistika. Barokiné mastysena isplauké i$ Renesanso epochoje paplitusios te- Zés: a$ — 2mogus, ir visa, kas Zmogitka, man nesvetima. Ji veiké pirmiausia auk&tuosius visuomenés sluoksnius (auks- taja dvasininkija, bajorija, praturtéjusius miestiecius). Baro- kui büdingas puosnumas, didingumas. Miestieciams, juo labiau valstieciams, barokiné mastysena buvo nepriimtina. visu pirma dél skurdaus gyvenimo, nors minétas Renesanso lozungas jiems buvo suprantamas ir nesvetimas. Siai gyven- toju daliai barokiné kultüra tapo prieinama nebent baZnyti- niu Sven£ig ir apeigu metu.

Barokinei kultürai atstovauja ne miestie£iai, kaip rene- jje kultüroje, o kunigaik&tiu dvarai, aukstoji dvasi- ninkija. Barokas apémé visas Zmogaus gyvenimo sritis. Jo mastysenos apraisku tenka ieskoti filosofijoje, literatüroje, mere, istoriografijoje, net teologijoje. Greta bendru visai

* 3 *

BRONIUS GENZELIS

baroko kultürai poZymiu kiekvienoje salyje büta ir savitu- my: vienur jie büdingesni architektürai, kitur — literatürai. Ta£iau visos dominantés tarpusavyje yra susipynusios, vie- na kita veikia, papildo, sudarydamos visuma. Barokas pali- ko gilius pédsakus Lietuvos architektüroje, lotyniskoje lite- ratüroje, vaizduojamajame mene ir — svarbiausia — diduomenés kasdieniniame gyvenime, taip atskyres ja nuo kitu krasto gyventoju. Augo kalbinis barjeras tarp elitiniu krasto sluoksniu ir kaimietiu. Lietuvos didikai sieké siogiai, aplenkdami Lenkija, orientuotis j ltalija. Tai skati- no ir lietuviu roméni&kos kilmés koncepcija. Baroko Zen- klu Zymimas XVII amius.

Politikoje linkstama j absoliutizma, kur valdovo autori- tetas grindziamas Dievo valia, todél buvo laikoma, kad val- dovai u£ savo veiksmus atsakingi tik Dievui. Barokiné kul- türa isryskino Zmoniu socialine nelygybe, pabrézé vienu didybe, kit menkuma. Sia koncepcija buvo grind£iama visa valstybés valdymo sistema. Lietuvoje ir Lenkijoje kara- liaus vald2ia buvo silpna, todél visi absoliutizmo elemen- tai atsiskleidé didiku dvaruose siekiant konkuruoti su kara- liaus dvaru. Tai ir yra vienas i$ Abieju Tautu Respublikos specifikos bruozu. Antai Prancüzijoje visa didybé buvo susijusi su karaliaus dvaru, o Lietuvoje absoliutizmas netu- réjo akny. Pas mus visa tai perémé didikai, ju garbei buvo. kuriamos panegirikos. Pagal Prancüzijoje galiojusias tradi- cijas joks didikas nebütu i&drjses statytis rümu, prasmat- nesniu negu karaliaus, panegirika, paraiyta kokiam Pran- cüzijos didikui, büty tolygi jo mirties nuosprendziui, o Lietuvoje tai daryti buvo galima.

Sie pozymiai büdingi ir architektürai, poezijai, vaizduo- jamajam menui, taip pat Kataliky BaZnytios religinéms apei- goms. Ba£ny£ios nuostatas suformulavo Tridento Susirinki-

* 24

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos

mas (1545-1563), skirtas reformacijos padariniams aptarti. Jame buvo pabrézta 2mogaus valios svarba, bütinybé orien- tuotis j tiesiogiai jausmus veikianti pamalduma, skatinti re- likviju ulta, religinius vaidinimus, baznytines procesijas, Ka- lédu apeigas, Velyku iskilmes. Didinguma turéjo pabrézti visa baZnytiné aplinka. Tokia priesingybé kasdienybei — at- sakas j protestantu propaguojama paprastuma. Tai palieté ne tik skurdziausius gyventoju sluoksnius, kurie ba2nytioje ir religiniu sven£iu metu istrükdavo i$ varganos kasdieny- bés, tai veiké ir kitu luomu Zmoniu mastysena. Todél baroki- né kultüra giliai jleido Saknis j Lietuvos Kataliku BaZny£ios tradicijas. Tai vienintelis baroko saly£io taskas su liaudies kultüra.

Nors Vilniaus universitetas nebuvo barokinés kultüros zidinys (neretai oponavo jai), taciau kai kurie profesoriai pro- tegavo barokine literatüra. Sis stilius akivaizdus filosofijos ir retorikos profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus po- ezijoje. Jo rinkinys ,Lyrikos knygos", pirma karta isleistas 1625 m. Kelne, o 1628 m. papildytas ir idleistas Vilniuje, buvo populiarus kaip reta tais laikais. M. Sarbievijaus poezi- ja Europoje XVII-XVIII a. buvo idleista keliasdesimt kartu, ji buvo vertiama j jvairias Europos tautu kalbas. PopieZius Urbanas VIII jj vainikavo laur vainiku. Tai aukstiausias tais. laikais apdovanojimas. Amzininkai poeta vadino Siaurés Ho- tacijum ir krik&&ioniskuoju Horacijum. M. Sarbievijus savo eilése apdainavo Lietuvos gamta, jos diduomene. Lietuvos didikus Katkevitius, Radvilas, Rudaminas, Sapiegas, Valavi- ius jis lygino su mitologiniais antikos herojais. Pasak Sar- bievijaus, Lietuvos karvediiai savo narsumu prilygo Zymiau- siems pasaulio didvyriams, jais Zavétusi net graiku dievai. Antai poemoje , Nuolanki padéka" Zemaitijos seniüno Jono Karolio Katkevitiaus paslovinimui M. Sarbievijus pasitelkia

*3x 9

BRONIUS GENZELIS

net Apolona. Pasak poeto, Apolonas, kreipdamasis j Grifa* ir siülydamas jam slovinti Katkevi£iu, nuo saves pridüre-

A jau seniai ketinu pastatyt nemirtingai jo Slovei.

Auksta paminkla ir taip jamZinti jo atminimq".

Cia susiduriame su istoriniu paradoksu: kai kraste siauté suiruté, kai trüko narsiu ir pasiaukojusiu karvedziu bei poli- tiku, o tie, kurie galéjo jais büti, papras£iausiai lébavo, po- etas i$ tij lébautoju padaré herojus — gal, perskaite poema, panorés tokiais tapti? Palikime herojus ramybéje, pa£velki- me, ka M. Sarbievijus rasé apie Lietuva, jos sostine. Stai ode, skirta Pauliui Kozlovijui, galima vadinti ode Vilniui: €ia piesiamas Zavingas Vilniaus peizazas, primenama lietuviy kilmé i$ roménu, Gedimino pilis prilyginama Kapitolijui. Sa- vo eilémis M. Sarbievijus iSgarsino Lietuvos varda Europo- je*. Jis parasé ir teoriniu veikalu, kuriuose suformulavo ba- rokinés poezijos ir poetikos principus.

M. Sarbievijus aptare, jo nuomone, nepakankamai argu- mentuotus poZiürius j baroko epochoje paplitusj stiliu. ,Per- skaites beveik visus lotynu ir graiku autorius, kurie savo küri- niuose noréjo duoti astrumo ir $maikstumo supratima, — raié jis, - daug iuo klausimu diskutaves su Lenkijos, Prancüzijos ir talijos mokslininkais, a$ nutariau, kad tikras ir teisingas yra

Grifas — antikos mitologiné adckeiet knit Keno enl sima Mind sSimbolizavo jéga, budruma, Jis buvo J. K. Katkevitiaus herbo fiir. M. K-Sa rb ievij us. Lentes Laidimai V, 1995, p. 549.

2r Ultinaité Sabievijus Lietuvos kultüroje, in: Motlejus

poeto 400-uju gimimo metinis jubiliejui, med?iaga. Vilnius, 1995, spalio 19-21 d. V. 1998, p. 93-108.

* 26 *

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos ittakos

Sis stiliaus apibréZimas: astrus stilius yra kalba, jungíanti savy- je nedarna ir darna, kaip yra posakyje: taiki nesantaika arba. netaiki santaika"'^, Barokiné kalbos maniera tolino Lietuvos auldtuomene nuo likusiu kra&to gyventoju. Barokinis stilius buvo perkeliamas j kasdieninj valdanciuju sluoksniu tarpu- savio bendravima net ir tada, kai jis vykdavo lenky kalba. Tai smukdé lietuviu rastija. Per visa vélesnj barokinés kultüros laikotarpi labai ma£ai kas mégino rasyti lietuviskai.

XVII a. Lietuvos barokinéje lotyniskojoje literatüroje su- siformuoja savitas panegirikos stilius. Tuo stiliumi ra$ytos panegirikos Lietuvos didikams. Tokia rasymo maniera laiky- ta geru tonu, manyta, kad tokiu büdu bus jamZinta Lietuvos didziünu veikla. Baroko elementu jau£iama ir M. Dauksos

»Prakalboje", kurioje vyskupas M. Giedraitis lovinamas u£ parama isleid£iant ,Katekizma". Siai jtakai pasidavé ir kiti lietuviu rastijos pradininkai (Saliamonas Slavo£inskis, Ste- ponas Jaugelis-Telega). Didikai globojo tokius ra$ytojus.

Su panasiu pakilumu slovinami ir kiti Lietuvos didikai. Tai — tipitka duoklé laiko dvasiai. Autoriai, net ir labai talen- tingi, negaléjo i&vengti tu jmantrybiu, kitaip amZininku bütu ne tik nesuprasti, bet ir laikomi neturinéiiais literatürinio sko- nio. [sitvirtina tokia ra$ymo maniera. Jos nepaisantis poetas büty veltui laukes savo meto visuomenés pripaZinimo. Zmo- néms rüpéjo ne tik fraziu jmantrumas, bet ir knygu puosyba, kurios elementai (antratiniai puslapiai, pastraipu pirmosios raidés) isliko kaip barokinio meno Sedevrai*. Puosyba buvo

M. K Sarbtevi]u x Vera layp aie ary irimailn sili, arba Seneka i Marcialis | Meta, 1993, Nc 1, p. 10.

2rE. Patiejüniené Brevitas orata. Miosios ieratüros.

formos XVI-XVII amzaus Lietuvos Didtiosios Kunigalkttystés - V. 1999.

t2

BRONIUS GENZELIS

neatskiriama knygos dalis. Kalbos puosnumas ir iliustracijos kartais ugoZdavo turinj.

Lietuvos kultüriniame gyvenime büta pakilimu ir nuo- smukiu. Intelektualinis gyvenimas pradéjo telktis apie Vil- niaus universiteta. Jézuitai diegé katalikybe ir trauké Lietuva i Vakaru Europos kultürine orbita. Jie sieké isugdyti gerus pamokslininkus, polemistus su staciatikiais, jvairiu atmainu reormatoriais. Cia studijavo nemazai uZsienie£iu. Garsas apie Vilniu sklido po Europa, Lietuva tapo pla£iai Zinoma: i$ Vilniaus mokslinés idéjos plito j Rytus.

Patiame Universitete pradeda skambéti lietuviskas Zo- dis, nors tada, kaip visoje katalikitkoje Europoje, déstyta lotyniskai. XVII a. tarp profesoriu matome viena kita lietuvi, dazniausiai kilusj i$ Zemaitijos. Daugéjo ir lietuviu studentu.. Tai — i&kilus müsuy kultüros tarpsnis, kuriame neisdildomus pédsakus paliko Zygimantas Liauksminas (1596/97-1670). Jo amzininkai buvo tokios iskilios asmenybés kaip Konstan- tinas Sirvydas (1579-1631), Motiejus Kazimieras Sarbievi- jus (1595-1640), Aronas Aleksandras Olizarovijus (1618— 1659), Saliamonas Slavocinskis (apie 1620/5 1660), Albertas Vijükas-Kojelavi&ius (1609-1677), Danielius Butvilas (1600-- 1682), Jonas Gruzevskis (1578-1646). Visu ju keliai kry- Ziavosi. J. Gruzevskis egzaminavo Z. Liauksmina i logi- kos. Jis buvo pirmas Vilniaus universiteto rektorius lietuvis, be to, jis lietuviskai saké pamokslus Sv. Jonu baZny£ioje.

Visi to laikotarpio Vilniaus universiteto profesoriai kélé krasto intelektualini lygi. Universitete formavosi bendros hu- manistinés tradicijos. Z. Liauksminas, A. Vijükas-Kojelavi- €ius ir A. A. Olizarovijus ne tik dirbo Universitete tuo pat metu, bet ir svarbiausiu ju veikalu paraéymo datos beveik sutampa, beje, idéjinis po£Ziüris pat. Visus juos domino kultüra, socialinés problemos, jie prisidéjo prie ra&tijos

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos

lietuviu kalba kürimo, prie tautinés savimonés ugdymo.

Vilniaus universitetas buvo bene vienintelé vieta Lietu- vos Didziojoje Kunigaikitystéje, kur iki XVII a. vidurio Siek tiek dométasi lietuvybe- Dalis profesüros jautési lietuviai ne tiek valstybine prasme, kiek savo kultürine orientacija. Prie. Universiteto veiké teatras, kuriame vaidindavo studentai. Da£nai vaidinamu dramu autoriai büdavo Universiteto profesoriai D. Butvilas, V. DaukSa, M. Sarbievijus, 2. Liauks- minas ir kiti déstytojai ar studentai. ,Lietuviskos tematikos pjesése daznai vartojami kunigaik&ciu vardai: Vytenis, Vals- tininkas, Gediminas, Skirgaila, Vytautas, Jogaila, Kestutis, Vai- devutis""!, — ra&o teatrologas V. Maknys.

Rytkéja Konstantino Sirvydo asmenybé, kuris, prof. J. Le- bedzio spéjimu*, vadovavo 1620 m. Vilniaus universitete. jsteigtai Lietuvit kalbos katedrai ir deiimti metu saké pa- mokslus Sv. Jonu bazny€ioje lietuviu ir lenku kalbomis. Jis parengé pirmaji lietuviu kalbos Zodyna , Triju kalbu Zody- nas" (apie 1620 m.) ir pamokslu santrauka ,Punktai saky- mu* (1 d. — 1629 m., Il d. — 1644 m.). ,Triju kalbu Zodynas" buvo skirtas studentams, kurie, be gimtosios, jokios kitos kalbos nemokéjo. K. Sirvydas iesko nauju terminu abstrak- ioms savokoms lietuvi&kai nusakyti, kuria lietuvi&ka termi- nija. , Punktus sakymu* galima laikyti pirmuoju bandymu lietuviskai ivardyti filosofijos savokas. Siandien sunku pasa- kyti, kas labiau skatino K. Sirvyda iai veiklai — ar dvasinin- ko pragmatiskumas, t. y. siekimas priartinti prie katalikybés, ar lietuviskas nusiteikimas. K. Sirvydo ,Punktai sakymu" —

V. Ma kn y s. Lietuvos teatro roidos bruodai, Miesig e aan Taip pat 2r. V. Zaborskaité Prie Lietuvos teatro ittakos. XVI XVIII a. mokcykinis teatras, V., 1981, p. 67-84.

2r). Lebed y s. Lituanistikos baruose, t. 3. V., 1972, p. 112.

* 29 *

BRONIUS GENZELIS

pirma knyga lietuviu kalba, kurioje lie£iami socialiniai klau- simai: savo pamoksluose autorius smerkia 2moniu nelygy- be, piktinasi diduomene, kuri nesirüpina vargstanciai »Punktai sakymu" — originali knyga, skirta platiesi gyventoju sluoksniams — ne tik didikams, bet ir skriaudzia- miesiems, jbaudziavintiems, lietuvitkai tarpusavyje bendrau- jantiems monéms. Pamokslai i&spausdinti lygiagreciai dviem kalbomis. Lietuviska teksta j lenku kalba iSverté pats K. Sirvy- das. Tai pirmas lietuvisko teksto vertimas lietuviu kultüros istorijoje. ,Punktuose sakymu" K. Sirvydas savo paziüras grindé Biblija, aiskino ja, kartu i8désté ir savo poziürj j to meto Zmoniu tarpusavio santykius. K. Sirvydas uZjauté skriau- diiamuosius, kritikavo didZiünus. Jis be jokiu u£uolanku sa- ko: ,...Émonés, labiausiai didZios giminés ir ant auksty sostu pasodinti, tiesos nemyli*"". Ponai, anot jo, net ir baZnyiose tik savimi gérisi, Ziüri, kad tik ju drabu£iai nenukentétu, ne- susiteptu, o patys, neissimiegoje po puotu, Ziovauja. Siais. samprotavimais K. Sirvydas tesia M. Smigleckio pradéta baudiiaviniy santykiu kritika, tik 5j karta lietuviu kalba ir

ju prigimtinés teisés. Tai, kad neaptinkame baudziaviniu san- tykiu gynimo, atskleidzia Universitete vyravusias nuotaikas.

Sioje dirvoje darbavosi ir K. Sirvydo mokiniai (J. Jakna- vi£ius, S. Slavo£inskis), rengti giesmynai. IBliekamaja verte turi Saliamono Slavo£inskio sudarytas ir isleistas pirmasis lietuviskas kataliku giesmynas , Giesmés tikéjimui katalickam priderantios" (1646). Giesmés ir psalmés laisvai, kürybi&kai verstos i$ lenku ir lotynu kalbu. Jose nejau£iama aklo klus- numo valdantiesiems sluoksniams. Apie müsu Universiteto

K. Si rv y d a s. Kodryn 2monés tiesos neken£ia? // Lietuviu filosofini mintis. V, 1996, p. 58.

*30*

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iStakos

intelektualini lygi byloja ir visapusiska Zygimanto Liauksmi- no veikla.

Z. Liauksmino kürybos diapazonas buvo labai platus: nuo retoriniu, teologiniu ir filosofiniu traktatu iki graiku kal- bos ir muzikos vadovéliu. Ne visi profesoriaus darbai pasie- ké müsy laikus.

Z. Liauksminas savo küryboje ir praktinéje veikloje plé- tojo humanistines idéjas. Savo laisvalaiki jis skyré lietuviu kultüros ugdymui. Be filosofíjos, retorikos, profesorius do- méjosi jvairiomis aktualijomis. Antai 1655 m. jis iSleido grai- ku kalbos vadoveli, pirmajj originalu vadoveli Abieju Tautu Respublikoje. Z. Liauksminas gerbé Zemesnés kilmés stu- dentus, visokeriopai juos rémé. Jis steigé chorinio giedoji- mo kursus, parasé pirmajj Lenkijoje ir Lietuvoje muzikos vadoveli — ,Muzikos teorija ir praktika" (Ars et praxis musi- ca, 1667).

Sis vadovélis turéjo dvejopa reikéme: praktine ir teorine.. Visu pirma profesorius sieké mokyti skaityti natas ir imokyti pa£iu giesmi. Kadangi tuo metu stigo muzikos teorijos vei- kalu, tai Z. Liauksminas stengési u2pildyti ir Sia spraga. Mas- tytojas pateiké sava meno apibréZima. Jo nuomone, menas yra tuo tobulesnis, kuo artimesnis gamtai (ja menininkas mégd£ioja). Vadovélio para$ymo motyvus pats profesorius. ai&kina taip: ,Irmuzikos teorija néra sunki, ir mokymosi dar- bas néra nata, bet yra du dalykai, kurie daugeli nuo troski- mo mokeytis atbaido. Pirmas dalykas — kad nedaug téra to- kiu, kurie gali, kaip kad nori, trumpai ir suprantamai iSai&kinti.. «..». Antroji kliütis yra knygu trükumas"?.

Filosofas mégina parodyti, kaip i& vieno gyvenimo teiginio

Zygimantas Lia u k sm i na s. Ars et praxis musika. V. 1977, p. 67- 68; 1r. taip pat Siame leidinyje, p. 307.

*30*

BRONIUS GENZELIS

galimas kito sekmuo. Taigi Z. Liauksminui logika — paZinimo pagrindas, kuriuo remiasi visos filosofinés sistemos. Visuose jo darbuose jau£iama stipri Aristotelio jtaka. Ypaé Z. Liauks- mina i&garsino vadovélis ,Oratoriné praktika ir retorikos meno taisyklés* (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae, 1648). Sis veikalas iki 1732 m. buvo idleistas jvairiuose uZsie- nio saliu miestuose 14 kartu*.

Sis vadovélis trauké skaitytojus savo originalumu. Jame kritikuojamas barokinés kalbos stilius, keliama gimtosios kalbos vartojimo svarba, bandoma griti prie racionalios, antikos Saltiniais paremtos i&kalbos. Pasak mastytojo, visur turi vyrauti logika, blaivus protas ir nuoseklumas. Z. Liauks- minas, remdamasis Zymiausiais senovés graiku ir roménu i&kalbos autoritetais Aristoteliu, Ciceronu ir Kvintilianu, jro- dinéja, kad kalbantysis visu pirma turi kreipti démesj j kal- bos turinj ir aiskuma. ,Kaip negali büti normalaus küno ir grazaus paveikslo, jeigu dalis kaip reikiant neatitinka daliu, 0 forma — turinio, taip kalba neisvengiamai bus kvaila ir pasibaisétina, jeigu neatitiks dalyku, apie kuriuos kalba- ma""*, — ra&é Z. Liauksminas. Tai buvo tiesioginis atsakas M. Sarbievijui.

2. Liauksminas, nors pats ra&é lotyni&kai, kritikavo tuos, kurie issiZada savo kalbos. Profesorius pataré: ,...mokiniai tegu i$ anksto save jtikina, kad iskalboje ra klaida ir nemen- kas nusizengimas be didelio ir bütino reikalo vartoti sveti- mos kalbos Zod£ius. Tegu juokiasi i$ tu, tikros iskalbos skonj praradusiu, kurie nesupranta, kad svetimkalbiais Zodziais

Tiksly leidimu skaitis nustatyti sunku, nes ne visi leidimai idlike, o tibografiose pateiami skiringi duomemys

2. Lis uk sm in a s. Orsoriné palla ir relorios meno taijdas. /I Metai, 1991, Nr. 7, p. 107; 2t. taip pat Siame leidinyje, p. 71

*325*

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos istakos

jie uztemdo prasme ir sunaikina gimtosios kalbos spindesi bei grozj*!*.

Z. Liauksminas smerké vergitka dangstymasi svetimo- mis mintimis ir frazémis. Kalbétojai, kurie tik cituoja kit iS- traukas, jo nuomone, sukelia klausytoju pasibjauréjima. Juk tik tas kalba ,sentencijomis", kuris kalba protingai, kuris ben- drasias tiesas pritaiko prie laiko, vietos aplinkybiu ir Zmoniu. Sie dalykai greiiausiai büdavo aptariami jvairiuose profe- sorit sambüriuose. Sakau , greitiausiai*, nes neturime rady- tiniu Sios hipotezés patvirtinimu (memuaru ar kitokio pobü- dio literatüros). Sunkiai jsivaizduojama, kad vienuolyno celése nebütu dalijamasi mintimis apie kolegu darbus. Juk Z. Liauksmino veikalas turéjo tiesiogine paskirti — parodyti barokinés kalbos tustuma. Jeigu nebütu buve M. Sarbievi- jaus teoriniu darbu, ginanciu barokini kalbos stiliu, vargu ar büty reikéje polemizuoti dél tokio stiliaus.

Savo veikalais Z. Liauksminas sieké i&mokyti studentus teisingai daryti isvadas. Jis formulavo grie2tas loginio masty- mo taisykles. Jam rüpéjo, kaip gali vykti müsu mastymas be. klaidu'*. 2. Liauksminas aptaré mastymo veiksmus, savo- kas, definicijas, racionalumo ir jutimiskumo skirtumus ir ju vieta pa£inime, analizavo pasaulio paZinimo galimybes. Siai problemai paskyré ,Dialektikos branduolj* — ,Oratorinés praktikos" prieda, parasyta klausimu ir atsakymu forma. Min- tys turi büti déstomos aiskiai ir tiksliai. Profesorius pateikia Balimus atsakymus j atitinkamus klausimus. Pavyzd£iui, i klausima ,Kas yra pazinimo modusas?* atsakoma: , Tai yra

Ten pat, p. 106; p. 111-

2. Liauksmina s. Dialekükos branduolys // Problemos, 1973, 1 2012), V, 1974, p 113; 2. taip pat Siame leidinyje, p. 251.

*3 €

BRONIUS GENZELIS

tam tikra supratimo norma, kuria naudojamés, paZindami daiktus, ir isreiskiame apie tuos daiktus savo Zinias

Z. Liauksminas tyrinéjo terminu semantine prasme. ,Sa- kysime, — raé jis, — Zodis Zmogus kartais gali bti priimamas ir suprantamas tik kaip pa£iu raidziu arba skiemenu jungi- nys; pavyzdziui, jei pasakytume: Zmogus yra dviskiemenis. Kartais gali büti suprantamas pagal savo jprastine reikéme;

pavyzdziui, Zmogus yra protaujantis gyvünas. Kartais su- prantamas kaip terminas müsu protavimo rezultatui isreiks-

ti; pavyzdzi Xmogus yra rüsis""'. Taigi Z. Liauksminas. laikytinas ryskiausiu retorikos ir logikos profesoriumi Lietu- voje, barokinés itkalbos kritiku.

Teorinis mastymas didziausios itampos pasiekia esant kritinéms situacijoms, nes tada protas vertiamas spresti ir suprasti, kas vyksta. Tokia situacija susiklosté XVI-XVII a. lietuviu gyvenamose srityse. Jie gyveno dviejose valstybése — Lietuvos Didziojoje Kunigaikttystéje ir Prüsijoje. Abi valsty- bés buvo daugiatautés.

Lietuvos Didziojoje Kunigaikitystéje gyveno didesné da- lis lietuviu, irtai buvo ju valstybé, bet ir tia lietuviai jau nesu- daré pilietiu daugumos (prasidéjo intensyvus nutautéjimo procesas). Prüsijoje jau tada vyravo ateiviai, Prüsija buvo liuteronizmo Zidinys. I £ia jj siekta platinti katalikiskoje ir statiatikitkoje Lietuvos Did2iojoje Kunigailtystéje. Bet lie- tuviu gyvenamose Zemése dar buvo pagonybés reliktu. Tad ir iskilo patiems lietuviams klausimas, kas gi jie esa. Tokio klausimo nekilo, pavyzdziui, lenkams, nes jie savoje vals- tybéje tada sudaré dauguma ir iki reformacijos beveik visi

Ten pat, p.TI6; p. 263.

Ten pat, p.117: p. 269.

* 3 *

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos

Lenkijos gyventojai buvo lenkai, katalikai ir lenkiskai tarpu- savyje bendravo. Panasi padétis buvo Prancüzijoje bei dau- gelyje kitu valstybiu, nors kartais tos patios tautybés mo- nés buvo suküre kelias valstybes (pavyzdziui, italai). Prancüzams, lenkams, vokietiams negrésé i$nykimo pavo- jus, maza to: jie asimiliavo kitas tautas, ju saskaita augo. Ir jiems nekilo klausimas ,Kas mes esame?" Tai buvo savaime suprantamas dalykas.

Visai kitokia situacija tada buvo lietuviu gyvenamose Ze- mése: j jas skverbési svetimos kultüros, kurios uZgoZé se- nuosius baltu papro£ius. Jeigu Sis vyksmas nebüty buves suprastas, jie bütu inyke, visu baltu kultüras bütu i&tikes Prüsu likimas. Spontaniskai Sis klausimas tapo svarstymu ob- jektu abipus sienu. Daznai ir vienoje, ir kitoje puséje pareiks- los idéjos siejosi. Palyginkime Mikalojaus Daukos ir Jono

mi nykstant Lietuvos valstybingumui, jos kultürai integruo- jantis j Lenkijos kultüra. Sunaikinus valstybe, tauta dar itlie- ka, tatiau atsisakius tautinio identiteto (kultüros), tauta nyksta.. Istorija patvirtina, kad iSorinéms jégoms sunkiai sunaikinti tautos gyvastj. Zydu likimas akivaizd£iai patvirti- na Eia hipoteze (ydai buvo isvaryti i$ savo istorinit Zemiu, tatiau jie neissiZadéjo savasties net priimdami kita kalba). Materialiné nauda daznai tampa svarbiausiu veiksniu integ- ruotis j kita tauta: neretai dél materialiniu paskaty Zmogus i&siZada dvasiniu vertybiu. Büna ir kitu motyvu: kartais indi- vidui atrodo, kad priklausyti kitai tautai garbingiau, ypat kai perimama jos kultüra, kalba. Sie veiksniai daré itaka ir lietu- Viams (dvaruose imta Snekéti lenkiskai, vokitkai, prancüzis- kai — tik ne lietuvi&kai, mat j Sia kalba pradéta Ziüréti kaip j mu£iku, prastuomenés kalba).

*3*

BRONIUS GENZELIS

Gisizadéti kalbos — tai jau blogybé, bet kur kas blogiau, kai nesuvokiama priklausomybé savo tautai. Su tia proble- ma Lietuvoje akivaizdziai susidurta XVII a., isigalint barokui, lenkiskumui. Nemaza dalis lietuviu pradéjo save tapatinti su lenkais, atsirado grésmé ne tik valstybei, bet ir tautos egzis- tencijai (lietuvius galéjo i&tikti toks pat likimas kaip jotvin- gius). Bet iai grésmei aktyviai pasipriesinta: suvokta, kad katalikybé néra esminis lietuvybés poZymis, tai yra, kad lie- tuviai gali büti jvairiu konfesiju. ck koncepcija reikéjo pa- gristi.

Tokiose situacijose labai svarbu pa£inti savo praeiti. Jau Renesanso epochoje bandyta rasyti Lietuvos istorija. Raiyta fragmentiskai, kaip tai büdinga visam Renesanso stiliui. Bet tos epochos Lietuvos kultüros veikéjai, stebédami valstybé- je vykstantia erozija, sieké atkreipti savo meto politiky dé- mesi j valstybés irima, pristabdyti jj. Ta£iau ju pastangos liko berg£d£ios. Mat to meto valdantiesiems sluoksniams buvo svarbiau issaugoti savo privilegijas negu valstybe.

Savo kra&to istoríjos paZinimas ugdo valstybine samone, 0 8i savo ruo£tu skatina dométis protéviu veikla, ju gebéji- mais. Jeigu praeitis didinga, ji Zadina pasididziavima savo kras- tu. O jeigu ne? Dél to neretai istorijos mokslas tampa politi kovos arena ( vieni siekia ja graZinti, o kiti juodinti, ypat tie, kuriems sios valstybés buvimas yra nepageidaujamas).

Istorijos studijos ne visais laikais vienodai vertinamos. Pir- mieji istoriku darbai buvo para&yti antikos laikais. Tada siekta. jam£inti savo didziavyrius ir taip skatinti kitus. léplitus kriks- Cionybei, démesys istorijos mokslui prislopo (pirmenybé ati- duota universalioms vertybéms). Kuriantis nacionalinéms vals- tybéms, istorijos mokslas vél atgijo. Sikart formavosi jo metodologija, suprasta, kad tie patys jvykiai gali büti skirtingai. nusviesti. Mitologiniai jvaizdziai buvo painiojami su tikrais

*.36 *

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos istakos

istoriniais jvykiais. Panasiu metodu paraiytas ,Lietuvos met- rastis" (Bychovco kronika). Renesanso epochoje dar nebuvo susiformaves istoriniu Saltiniu mokslas. Tai nebuvo vien Lie- tuvos problema. Neretai remtasi analogijos principu: jeigu kitur taip, — T i istorija, A. Vijükas-Kojelavi£ius studijavo kitu &alit isto jas. Visur buvo pateiktos didziuju valstybiu praeities jos: didziausios galybés sunyko. O gal ir su Lietuva taip büta?

Renesanso epochoje susidométa antikine istoriografija, jos metodika. Tuometinés istoriografijos bendrieji principaí ir nuostatos perkeliamos j Lietuva. Jais vadovaujantis ir ra$o- ma Lietuvos istorija.

Kadangi Lietuvoje susikryZiavo tautinés kultüros ir sveti- mos kultüros keliai, formavosi kelios Lietuvos istorijos versi- jos. Dalies to meto intelektualu ir politiky netenkino prolen- ki&kai paraiyta M. Strijkovskio Lietuvos istorija, manyta, kad teisingai sao krasto praeiti gali apibüdinti tik savas istorikas. Prie ios koncepcijos atsiradimo prisidéjo ir tai, kad svetim- tau£iai ra$ytojai neigiamai vaizdavo senovés lietuvius. Dau- geliui atrodé, kad tai tendencingi darbai. Noréta turétiteisinga. Lietuvos istorija. To darbo émési Z. Liauksmino kolega Alber- tas Vijükas-Kojelavi£ius, Vilniaus universiteto profesorius.

Renesanso mogui parüpo, kas buvo jo protéviai. Pra- détos rasyti istorijos. Istoriografija rySkesniu tradiciju neturé- jo. Viduramziais raiytos jvairios kronikos praeities jvykiu. nesistemino. Kroniku autoriai paprastai udraiydavo savo pastebéjimus, samprotavimus, isgirstus pasakojimus, neskir- ami tikrovés nuo i&monés. Neretai jie atlikdavo savo mece- natu u£sakymus, todél nepagrjstai juos aukstindavo. Atgi- mimo epochos mastytoju netenkino subjektyvus faktu interpretavimas. Jie iekojo gilesniu jvykiu prie£as£iu.

e

BRONIUS GENZELIS

iuo laikotarpiu iskyla Alberto Vijüko-Kojelavi£iaus as-

ta, mokytojavo KraZiuose, po to désté Vilniaus universitete. A. Vijükas-Kojelaviéius 1650-1653 m. buvo Universi vicekancleris, o 1653-1656 m.— rektorius. A. Vij lavi liudininkas. Jis priklausé paskutinei Lietuvos Zymiu £moniu plejadai, kuri dar priesinosi lenkitkumo skverbimuisi. A. Vi- jükas-Kojelavitius, büdamas Vilniaus akademijos rektorius, stengési apsaugoti sia aukstaja mokykla nuo pernelyg dide- lés lenku jtakos.

A. Vijükas-Kojelavi£ius ne tik profesoriavo Vilniaus uni- versitete, bet ir rüpinosi krasto kultüra. Tuo tikslu jis paras dvieju daliu ,Lietuvos istorija" (Historia Lituaniae). Tai — pir- mas lietuvio tokio pobüdzio darbas. A. Vijükas-Kojelavicius paraié ir amzininkams jspüdj padariusj filosofinj darba — »Apie tustuma" (1648). Sie veikalai iSaukstino ju autoriu. Profesorius gyveno labai sunkiu Lietuvai ir Vilniaus univer- sitetui laikotarpiu: vyko kovos su Rusija. | Lietuva buvo isi- ver£usi ir svedu kariuomené. Zmonés miré i$ bado ir maro. Universitete mokslo metai buvo nuolat pertraukiami. A. Vi- jükas-Kojelavi£ius ir tokiu metu rado jégu rasyti, tyrinéti.

A. Vijükas-Kojelavi£ius buvo idkili tuometinés Lietuvos figüra. 1650 m. Gdanske jis i&leido lotyniskai ,Lietuvos isto- rijos" pirma dali, o 1669-aisiais — Antverpene antra dalj. Galima tik spélioti, kodél Sis veikalas ileistas ne Universiteto. spaustuvéje, o uz Lietuvos ribu, iekoti motyvu. Matyt, A. Vi- jükas-Kojelavi£ius ,.Lietuvos istorija" skyré Vakaru Europos skaítytojams, kad tie Zinotu, kas yra Lietuva. Ir ji tapo dauge- liui europieciu pagrindiniu Lietuvos paZinimo Saltiniu.

Pries pradédamas Lietuvos istorijos apvalga, A. Vijükas- Kojelavi£ius suformuluoja savo istoriosofine koncepc

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos

mano, kad savo tautos istorija turi radyti savas Zmogus, nes svetiméaliai niekaip neitvengs subjektyvaus poziürio. Istori- ko plunksna, mané müsy mastytojas, vedZioja subjektyvüs interesai. A. Vijüko-Kojelavi&iaus nuomone, kiekviena tauta turinti turéti savo krasto istorija. Praeities paZinimas ikvepia. Zmonéms pasitikéjima.

A. Vijükas-Kojelavitius ,Lietuvos istorija* parengé remda- masis Motiejaus Strijkovskio ,Kronika*, i&metes i$ jos Lenki- jos ir Rusijos istorijos faktus. Jis motyvavo tuo, kad reikia turéti tokia Lietuvos istorija, i& kurios ryskétu, kad Lietuva visada buvo atskira valstybé ir kad ji néra tapati nei Leni i Rusijai. Todél jis istisai nevertes i$ lenku j lotynu Strijkovskio darbo. Be to, M. Strijkovskio parasyta Lietuvos istorija yra la- bai palanki lenkams. Pasak müsu istoriko, M. Strijkovskio ,Kro- nikos" skaitytojui perama mintis, esa Lietuva yra Lenkijos sudétiné dalis. A. Vijükas-Kojelavicius sieké patikslinti Lietu- vos istorija. Todél jo paraSytoje , Lietuvos istorijoje" pabréZia- mi skirtumai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Autorius aiskiai skyré Lietuva (etnografine prasme) nuo prie jos prijungtu sri£iu. Jis trosko supazindinti pasaulio visuomene su Lietuvos valstybe, jos istorija. Pasak jo, kiekviena valstybé turi savo istorija, savo. poziürj j praeitj. Knygoje méginta pateikti Lietuvos vizija.

Autorius ,Lietuvos istorijos" parasymo motyvus aiskina taip: ^Svetimsaliai rasytojai dazniausiai nelabai rüpinasi kit tautu. reikalais; nors kartais jie ir tiksliau paZymi tai, kas sujungia ivy- ki eiga su pasirinkta medziaga, tatiau protarpiais laikosi tos tariamos tiesos, kuria primeté Zmonése pasklides gandas, kaip. Paprastai daug ka is pir&to lauZiantis. Taigi, jeigu jie, vienokios ar kitokios nuotaikos pagauti, ir sutiks imtis plunksnos, tai per neapykanta ir pavyduliavima tiesiog dingsta bet kokia tiesa"^.

^ VijükasKojelavitius Lets istcja. V, 1988, p. 43-44.

*39 *

BRONIUS GENZELIS

A. Vijükas-Kojelavi£ius nepritaré minCiai, esa Lietuvos vals- tybe iküré atvykéliai i$ talijos. Jo nuomone, lietuviai yra se- niausi Sio krasto gyventojai ir jiems, o ne jvairiems vélesniuju laiky atvykéliams priklauso visos teisés. Pasak knygos auto- riaus, senieji krasto gyventojai gyné savo laisve, o kryZiuo- iai, prisidengdami krik&&ionybés platinimu, grobé kraita. Jis perima kai kurias Erazmo Stelos mintis (Vaidevutio koncep- cija). Pirmoje knygos dalyje pasakojama apie seniausius jvy- kius iki Lietuvos krikito. Antroje dalyje apraoma Lietuvos pa- détis nuo kriksto iki Liublino unijos, ja ir uZbaigiama Lietuvos istorija.

Idémiai skaitydami A. Vijüko-Kojelavi£iaus , Lietuvos istori- jos* teksta ir jo kreipimasi j Kazimiera Leona Sapiega, galime i£velgti ir autoriaus tikéjima savo valstybés atgimimu, ypaé Zi- nant, kad Sapiegos* stengési islaikyti Lietuvos valstybinguma, norsir ne visas ju pastangas lydéjo sékmé. K. L. Sapiega rüpino- si naujomis studijomis Vilniaus universitete. Bütent Siais moty- vais vadovaudamasis A. Vijükas-Kojelavitius ir uZbaigia savo. prakalba-kreipimasi ZodZiais: , Juk neabejotinai Lietuvos istori- jos globéju turi büti tas pats Zmogus, kuris yra Zymus Lietuvos. valstybés gynéjas. «...». Tavo Aukétybé, rodydama nepaprasta atsidavima tévynei, neitikimas pastangas bei skirdama didiu- les lé&as, siais niüriais laikais labiausiai palaiko Lietuvos valsty- be, tad nepaprasta tévynés meilé bei rüpinimasis jos klestéji- mu, rusenantys Sapiegu, o ypac Tavo sirdyje, lengvai jtikins,

Leonas Sopiega (1557-1639), Viniaus valada ir LOK didysis etmonas. Jv LOK Vy vtunch prengi Letuvar sen W cíja. Sis Statutas lenkams draudé Lietuvoje igyti Zemés, rell Li desi mokéty lietuviu kalba. Kazimieras Leonas Sapiega (1609-1656) rüpinosi Teisés ir Medicinos fakultetu steigimu Vilniaus universitete.

* 40 *

Zygimanto Liguksmino aplinka ir jos i$takos

kad i Lietuvos istorija atiduotina Tavo Aukitybei ne tik pasiziü- réti, bet ir ypatingai globoti"?*. Tai nebuvo vien barokiné duok- lé Lietuvos didikui.

A. Vijüko-Kojelavi£iaus , Lietuvos istorija" itisa Simtme- tj buvo vienintelis müsy krasto praeities paZinimo saltinis. Juo rémési usienio aliu istorikai ir politikai ra$ydami apie Lietuva. Be to, ir pa£ioje Lietuvoje per ta laikotarpi nieko geresnio nebuvo isleista. A. Vijüko-Kojelavi£iaus ,Lietuvos istorija" rémési ir vélesniu laiku müsu istorikai. Analizuoda- mi 5j veikala, pastebime du dalykus: pirma, autoriaus nora. supazindinti skaitytoja su savo krasto istorija, antra, pateikti epochos dvasia atitinkantia valstybés kilmés koncepcija- Valstybés sukuria civilizacija. Zmones vaidijasi dél turto, sa- vinasi vieni kitu Zemes, dél to atsiranda tarpusavio nesutari- mai. ,O Sie nesutarimai negaléjo baigtis kitaip, nei juos pa- prastai ulbaigia laukiniai Zmonés, gyvenantys be jstatymu ir

A. Vijükas-Kojelavi£ius. Zmonés visada bijojo tokiu suiru- €iu. Dél to jie pradéjo ieskoti tarpusavio susitarimo. ,Svars- tant, — raso jis, — buvo prieita prie dvieju nuomoniu. Pirma, kad büty renkamas valdovas, kuris, tramdydamas atskiru Zmoniu goduma, leistu savo valia jstatymus, lauky ribas 2y- métu, sprestu gin&us, turétu auk&ziausia teise skelbti kara ar taika. Antra, kad, issiuntus keleta naujasédziu büriu, pama- Zéty valstybés gyventoju skaicius ir jai palengvétu nelygi- nant künui, nuleidus kraujo pertekliu*2*. Bet monés neno- réjo nei vieno, nei kito. Jie ilgéjosi taikos, saugumo, tatiau

A. VijükasKojelavie tus. Letuvos istorja. V, 1988, p. 40. Ten pat, p. 48.

Ten pat, p. 49.

-*4*

BRONIUS GENZELIS

karti patirtis verté juos suprasti, kad tai neimanoma, kol ne- bus sukurtas vieningas organizmas — valstybé, kitais Zodziais. tariant, ,jie suvoké, jog bendruomenéje visuotiné ramybé esti tada, kai laikomasi ty paciu jstatymu ir klausoma tos patios valdzios"?. Tatiau Zmonéms rüpéjo sukurti tokia val- dymo forma, kuri nepazeistu ju laisvés.

A. Vijükas-Kojelavitius j legendinio kunigaikSCio Vaide- vutio lüpas jdeda tokius Zodzius: , Paskelbkite viena valdo- va, kurio jsakymais bütu laiduojama laisvé. Tegu jis spren- d£ia gin&us, draudzia skriausti ir Zudyti, tegu saugo, kas dievu r teiséta, tegu rüpinasi visu saugumu'^*. Sio veikalo analizé rodo, kad A. Vijükui-Kojelavitiui geriausias valsty- bés modelis yra tas, kur pilie£iai Zino savo pareigas ir teises. Pasak jo, teise gyventi turi tik tas, kas pajégus dirbti ir siülo vengti karu, nes ,Zmonés, paéme i rankas ginkla, sujZüléja ir nebeklauso jsakymu**. Sis müsu istoriko poZiüris tam tikru. aspektu siejasi su tuo metu Vakaru Europoje atsiradusia suomenés sutarties koncepcija, kurios ryskiausias ali kas buvo anglu mastytojas T. Hobsas (Hobbes) (1588-1679).

avo veikaluose ,Prigimtinés teisés ir politinés teisés pa- grindai^ (1640) ir ,Leviatanas" (1651) T. Hobsas suformulavo luceeseqepeng koncepcija, pagal kuria. valstybés atsira-

o, kad

dyti. A. Vijükas-Kojelavi&ius niekur necituoja T. Hobso. Tad neaisku, ar savaranki&kai priéjo prie panasiu isvadu, ar ne. Jé-

Ten pat, p. 49. Ten pat, p. 50.

Ten pat, p. 52.

*349*

Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iStakos

zuitams T. Hobsas buvo absoliuciai nepriimtinas autorius. Tad Vilniaus profesorius, jeigu jam büt buvusi Zinoma anglu filo- solo küryba, vargu ar büty rizikaves ja remtis. Be to, tarp T. Hobso ir A. Vijüko-Kojelavitiaus koncepcijos esama ir princi- pinio skirtumo: anglu mastytojas buvo jokiu jstatymu neriboja- mo absoliutaus valdovo Salininkas, 0 más profesoriaus ma- nymu, valstybé turi laiduoti pilieciu laisves.

Daugiau negu Simtmeiui nutrüko Lietuvos istorij kultüros tyrinéjimai, apmastymai. Prislopo ir visa lituanistiné veikla (ji kiek ruseno Mazojoje Lietuvoje — Rytu Prüsijoje). Lietuviu kalba pasirodydavo vos viena kita maldaknygé (dau- guma buvo leidZiama lenkiskai). A. Vijükas-Kojelavitius, ati- duodamas pirmenybe lotynu kalbai, sieké pristabdyti len- kiskumo skverbimasi j müsu sali.

Lietuvos tautos praeitimi ir esamybe Universitete vel susidométa tik prasidéjus Svietiamajam sajüdziui. Tada at- sigreta j senuosius laikus, prisiminti ir jau minéty profeso- riu darbai. ,Lietuvos istorija" A. Vijükas-Kojelavicius ras lotyniskai dviem sumetimais: pirma, sieké, kad ja skaitytu Europos Sali mokslo visuomené (£ia autorius neklydo — Vakaru istorikai pradéjo ja remtis rasydami apie Lietuva), antra, jis buvo jsitikines, kad paplitusi lotyny kalba bus atsvara lenku kalbai.

Tuo metu, kai A. Vijükas-Kojelavi£ius gilinosi j Lietuvos. istorijos vingius, kitas Universiteto profesorius.— Aronas Alek- sandras Olizarovijus analizavo Zmogaus teises, valstybés pa- sini Race : veikalas isleistas tais pa£iais 1651 metais, kaip ir T. Hobso ^Leviatanas"), kuriame nagrinéjami moniu tarpusavio santy- kiai, jvairios nuosavybés formos, moni teisés ir pareigos*.

2r A. ^. Olizarovijus.Api politine Zmoniy sajunga- V., 2003.

* 43€

BRONIUS GENZELIS

Dauguma Lietuvos gyventoju buvo valstie£iai, todél ir A. ^. Olizarovijaus démesio centre valstietiy santykiai su dvaru (valdan£iaja maZuma). Filosofas irodinéjo, kad valstie- €iai pagal kilme néra vergai, todél jiems netaikytina roménu teisé. Pasak jo, valstie£iai nuomoja i$ dvarininku Zeme, u kuria jie privalo mokéti nuomos mokesti, bet daugiau jokiu teisiu j juos dvarininkai neturi. Nuoma privalo büti grietai aptarta sutartyje. Sudarydami sutartj, valstieciai neissiZada as- meninés laisvés, jie moka tik u 2eme. Savo teorija A. A. Oli- zarovijus grindzia prigimtine teise ir teigia, kad ji nenumato feodaliniu prievoliu. Jis kritikavo Lenkijos ir Lietuvos valsty- és politine struktüra. Pasak A. A. Olizarovijaus, neteisinga, kad bajorai siun£ia savo atstovus j Seima, o valstie£iai ten ne- turi jokio balso, nors sudaro gyventoju dauguma. Kaip mato- me, XVII a. viduryje Lietuvoje prabilta apie pilieciu teises ir pareigas. A. A. Olizarovijus jas aptare globaliniame, o A. Vijü- kas-Kojelavi£ius lokaliniame kontekste (Lietuvos valstybés for- mavimosi procese)*.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima daryti Sias i&va- das: pirma, susidoméjimas Lietuvos valstybingumu lotynis- kojoje poezijoje (jonas Vislietis, Mikalojus Husovianas) neta- patinamas su lietuviskumu; antra, pirmosios savasties paie&kos pradétos Renesanso epochoje (, Bychovco kronika, Myko- las Lietuvis); tre£ia, rastijos gimtaja kalba (Abraomas Kulvietis, Martynas Mazvydas, Mikalojus Dauk&a, Konstantinas Sirvy- das) atsiradimas padéjo Lietuvai patekti jtautinity Europos vals- tybiu sarasa, atskleide jos savituma (Sia koncepcija vainikavo A. Vijüko-Kojelavi£iaus , Lietuvos istorija", kuri parodé lietu- Viu kovas u£ savo egzistencija, vieninga tautos kilme, jos vieta Europos istorijoje); ketvirta, Lietuvos istorija dométasi nuo

25. Lietuvos publicistai valstieci klausimu XVI-XVII a. V, 1976.

* 44 *

2ygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos

XVI. pirmos pusés iki XVII a. vidurio, apogéjus buvo K. Sirvy- do, Z. Liauksmino, A. Vijüko-Kojelavitiaus veikla — po ju dau- giau negu Simtmetj Vilniaus universitete démesys lietuviu kalbai i literatürai sumazéja..

Kodél Lietuvos Didzioji Kunigaikstysté nepakilo iki tauti- nés valstybés, kaip tai atsitiko Lenkijoje, Rusijoje? Lenkijos Karalystei taip pat priklausé ukrainie£iai, gudai (baltarusiai). Ar tai lémé vien subjektyvüs veiksniai? | $j klausima iki Siol néra jtikinamo atsakymo. Tatiau akivaizdu, kad drauge su lietuvybés nykimu, valdaniuju sluoksniu lenkéjimu prasi- déjo ir valstybingumo nuosmukis. Tas laikotarpis sutapo su. baroko isigaléjimu Lietuvoje. Dél tu ivykiu kaZin ar teisinga. büty kaltinti Liublino uníja. Kaip ivykiai bütu klostesi be uni- jos, vargu ar jmanoma rasti atsakyma.

Vilniaus universitetas tarsi veidrodis atspindéjo krasto intelektualinio gyvenimo pakilimus ir nuosmukius. M. Dauk- 3a nuo Z. Liauksmino, A. Vijüko-Kojelavitiaus ir ju kolegu skyré pusé Simtmecio, bet pirmojo iskeltos problemos (lietu- viu kalbos vartojimas viesajame gyvenime) ne tik neisnyko, bet ic padidéjo. Z. Liauksminas, A. Vijükas-Kojelavi£ius sie- lojosi dél lietuviu kalbos büklés, stengési palaikyti lietuvis- kuma, patys neretai tarpusavyje bendravo lietuviskai, ta- €iau raié jau tik lotyni&kai. Siuo poziüriu tarsi nutolta nuo K. Sirvydo, kuris ra&é lietuviskai. Si problema susijusi ir su bendru mokslo lygio nuosmukiu Vilniaus universitete (ir Lietuvoje). Z. Liauksminas ir A. Vijükas-Kojelavitius buvo. paskutiniai auksti Universiteto ir Jézuitu ordino pareigünai, kuriems dar rüpéjo lietuvybé.

XVII a. pirmoje puséje Universitetas prilygo geriausioms to laikotarpio mokslo jstaigoms, daré jtaka ne tik lietuviu, bet ir gretimu tautu kultürai, taciau to jau nepasakysi apie XVII a. antra puse. Lietuvybé liko u£ Universiteto sienu, nors jame

4.

BRONIUS GENZELIS

profesoriavo ir studijavo nemadai lietuviu. kéjo skitumas nuo Lenkij kalba formavosi XVI am&iuje, ta kalba küré ne vienas lenku poetas. Prie lietuvikos tematikos griZtama tik Svietimo epo- choje.

Brestant müsy istorinei samonei, i$ naujo imta dométis senojo Vilniaus universiteto profesoriu küryba. Ju veikalai ver£iami j lietuviu kalba. Tada susidométa ir Z. Liauksmino veikla. Bene pirmas i£ lietuviu autoriu j Z. Liauksmina at- kreipé démesi L. Jucevi£ius knygoje ,Mokyti 2emaitiai" (1840), i&vardijes svarbiausius jam Zinomus profesoriaus dar- bus'*, Ta£iau Z. Liauksmino küryba tyrinéti pradéta tik XX a. antroje puséje (V. Jurkstas, J. Lebedys, J. Tijünélyté, E. Ul£i- naité). Tada lietuviu skaitytojas pirma karta supazindintas su Sio i&kilaus vyro küryba. Dabar jau turime svarbiausius K. Sirvy- do,A. Olizarovijaus, A. Vijüko-Kojelavitiaus ir pagaliau — 2. Liauksmino veikalus, apibüdinancius ryskiausius XVII a. vidurio müsu kultüros veikéjus.

A L Jucevitius Moli Zemaitii. V. 1975, p. 89.

* 46 *

Prof.habildr. EUGENIJA ULCINAITÉ.

ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS: humanitarinio mokymo tobulinimas*

Pagal jézuitu kolegiju mokymo reikalavimus retorikos profesorius dazniausiai déstydavo ir dialektikos kursa, büti na studijuojantiesiems retorika ir susiejanti kalba su masty- mu. Toks kursas, pavadintas ,Dialektikos branduoliu" (Me- dula dialecticae) pateikiamas ir prie Z. Liauksmino retorikos vadovélio. Siame mazdaug dvidetimties puslapiu priede Z. Liauksminas aiskina kai kurias logikos savokas (atskiru- mas, bendrumas, savybinis poZymis, paZinimo modusas, api- brézimas, silogizmas, jrodymas ir kt.), taip pat analizuoja patj mastymo procesa, kurio esmé, jo manymu, yra Zinoti, ,kaip gali vykti müsy mastymas be klaidu"'. Pateikiamuose pa- vyzd£iuose atsispindi humanistinis Liauksmino iisilavinimas,

Perspausdinta i: Lietuvos pedagoginés minties raida XVI-XVII a. kultüros veikéju raituose. Kaunas: ,Sviesa*, 1991. (Straipsnis sutrumpintas, redaguotas.)

£. Liauksmina s Dialekkos branduolys. // Problemos, 1974, 1.202. p. 3.

-*4*

EUGENIJA ULCINAITÉ

jo etinés nuostatos: , Tas, kas sugeba juoktis, yra Zmogus"; ,Kiekviena dorybé yra geris"; ,Kiekvienas mokytas Zmogus yra vertas pagyrimo".

Kaip jau minéta, Z- Liauksminas dar buvo parases graiku kalbos ir muzikos vadovelius. ,Trumpas graiku kalbos kursas* (Epitome linguae Graecae, 1655) ne&liko, ta£iau kai kurit isto- riku teigimu, ,sis veikalas turéjo tuo metu labai didele verte"?. Naujausi tyrinéjimai rodo, kad Z. Liauksminas buvo labai dide- lis graiku kalbos entuziastas. Dirbdamas Vilniaus universiteto prokancleriu itin sunkiais kar su Svedija ir Rusija metais (1655 1656), . Liauksminas buvo graiku kalbos akademijos (moksli- nio bürelio) prefektas, steigé specialias premijas gerai graiku kalba mokantiems studentams?. Galimas daiktas, kad ir idéja parasyti vadovélj gimé per tuos fakultatyvinius graiku kalbos uzsiémimus. Jézuitu kolegijose tuo metu buvo mokomasi it N. Klenardo arba J. Gretserio graikt] kalbos vadovelit. Tai, kad. 2. Liauksminas ryZosi pats parasyti vadoveli, rodo ne tik jo pedagoginj aktyvuma, moksline kompetencija, bet, matyt, ir tam tikras tautines aspiracijas. Jo knyga — pirmas originalus grai- Ku kalbos vadovélis visoje Lietuvos-Lenkijos valstybéje.

ili Z. Liauksmino prigimtis, puikus humanitarinis i&si- davé jam galimybe reikstis [vairiuose mokslinio, pe- dagoginio, literatürinio darbo baruose, jungti teorija ir prakti- ka. Garséjo ne tik kaip retorikos teoretikas, pedagogas, bet ir kaip oratorius, pamokslininkas, literatas. Bibliografai yra uzfiksave Z. Liauksmino kalba per Kauno stalininko padejéjo

A- Joc h e r. Obraz bibliosraficzno historyczny iteratury i nauk w Polsce. Wilno, 1840, t. 1, p. 629.

L Piechnik Dzieje Akademii Wiefskiej, t. 3: Próby odnowy

Akademii Wilefiskiej po kleskach potopu i okres kryzysu 1655-1730. Rrym, 1987, p. 185.

* 4s *

Zygimantas Liauksminas: humanitarinio mokymo tobulinimas

Stanislovo Dzevaltovskio laidotuves (1653), kalba, skirta Lietuvos patronui 3v. Kazimierui (1635), panegirika karaliui Vladislovui IV (1634)*. Minima, kad ne tik gerai mokéjo grai- ku ir lotynu kalbas, bet ir radé tomis kalbomis eiléra&ius*. Priklausé XVII a. viduryje Universitete veikusiam literatu büre- liui, kuriame diskutavo ir savo küryba skaité 2ymüs to meto poetai M. K. Sarbievijus, J. Klagijus, J. Chondzinskis, M. Kmici- Eius. PaZymima, kad Siame bürelyje vyravo ypatingas antikos ir antikinés literatüros kultas*.

Labai vertinama ir Z. Liauksmino veikla muzikos baruose.. Jo knyga ,Muzikos teorija ir praktika* (Ars et praxis musica) Vilniaus akademijos (universiteto) spaustuvéje buvo isleista tris kartus: 1667, 1669, 1693 metais. Z. Liauksminui priskiria- mos ir anoniminés naty knygos — gradualas ir antifonalas, illeistos irgi po tris kartus. PaZymétina, kad muzikos moky- mui Z. Liauksminas taiko tuos pa£ius metodinius principus, kaip ir mokydamas retorikos, t. y. reikalauja, kad pirmiausia. bütu aitkinami paprasti, lengvai suprantami dalykai, paleng- va pereinant prie sunkesniu ir sudétingesniu'. Z. Liauksminas. smerkia tuos pedagogus, kurie i$ pat prad£iu apkrauna moki- nius sunkiomis temomis, o ,klystan&ius spaudzia, pesioja, pasigailétinai drasko"*. Tatiau tai neduoda laukiamu rezultatu.

K Cepiené I. Petrauskiene. Vilnius akademijos spaustuvés leidiniai 1576-1805. Bibliogralija. V.. 1979, p. 92.

). Ti jün él y té Zygimanias Liauksminas // Literatüra. LTSR aukitujy molcylu mokslo darbai. V., 1962, t. 5, p. 85.

L Piechnik Dzieje Aademii Wilefskiej, t. 2: Roziwit Akademii Wilefiskiej w latach 1600-1655. Rzym, 1983, p. 80, 84.

2. Liauksminas. Ars et praxis musica. V., 1977, p. 65.

Ten pat, p. 66.

* 4d) 4

EUGENIJA ULCINAITÉ

Jis taip pat smerkia isigaléjusia praktika leisti dideles ir bran- gias baZnytines knygas, kurias ne kiekvienas gali isigyti. Todél Z. Liauksminas siülo lengva mokymo metoda ir jj glaustai pateikia, kad ,tie, kurie norés ir net patys vieni, kada panorés, galétu pagiedoti^. Manoma, kad Z. Liauksminas buvo ir mu- zikos teoretikas, ir praktikas: choru organizatorius, galbt ir ju dirigentas. Z. Liauksmino iniciatyva prie Vilniaus universiteto buvo jsteigti specialüs kursai mokeyti berniukus grigalinio gie- dojimo. Spéjama, kad jis galéjes kurti muzika Lietuvos jézuitu mokykliniu teatru spektakliams'*.

Tad Liauksmino indélis j Lietuvos pedagogikos istorija aki- vaizdus ir negin£ijamas. I$ Z. Liauksmino vadovéliy mokési lietuviu bajoru, miestie£iu ir net valstie£iu vaikai. [gytas huma- nitari: ilavi neabejotinai daré jtaka ju privatiam gy- venimui ir praktinei veiklai. Yra pagrindo tvirtinti, kad humani- ariniu mokyklu (kolegiju) absolventai, gerai i&moke lotynu kalba, susipa£ine su antikine literatüra bei kultüra, ne taip greitai pasi- davé plintantiai polonizacijai, &laiké viena i$ Renesanso Zmo- gaus savybiu — lygiagretiai vartoti tris kalbas: lotynu, lietuviu, lenku. Turime ziniu, jog gausus bürys Lietuvos studentu, bai- gusiu jézuitu kolegijas ir Vilniaus universiteta, véliau dirbo lie- tuviu pamokslininkais, prisidéjo prie lietuviu kalbos virtinimo Viesajame gyvenime. Taigi studijos nenutolino ju nuo liaudies, nuo gimtosios kalbos ir tautos tradiciju.

2. Liauksminas daug prisidéjo prie humanitariniu moks- lu ugdymo Lietuvoje, prie antikiniu tradiciju stiprinimo, mo- kykline to meto pedagogika jis praturtino tautinés mokyklos elementais. Jo moksliné ir pedagoginé veikla turéjo didele reikéme visai Lietuvos dvasinés kultüros raidai.

Ten pat, p. 66. en pat p. 33-34.

* 50 *

EE

PRAXIS

ORATORIA. SIVE Przcepta Aris Rhctoricz, ad compon.adam Orationem, citu ncceflaria funt, tam fcyaratiai fingula , quàm ompia fimul excmplis expreífa ; & ad zmulationcia E-

loqventiz Studio(is TE Portes

P, SIGISMUNDO. N,

JS Soc. 1ssu. S, T, Ipfe, * CA rv eias ps ^ E o fin Prafatigfie Lib,

RARO Men,

impen: GsoRG BINKRICI FROXMANNI Bibl. Lipficuf, ANNO M, DC. L3, Lr id

*-534

ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS

Oratoriné praktika, taip pat ir retorikos meno taisyklés, bütinos Zinoti rengiant kalba; kiek- viena ir visos paaiskintos pavyzd£iais ir idésty- tos studentams, siekiantiems iskalbos

Naujas leidimas su pratarme ir bütinu turiniu Saksonijos elektoriui parodzius palankuma ir davus privilegija

SE

Frankfurte prie Maino, Lipsko knygininko Georgijaus Heinricho Fromano léiomis 1666 metais

*5*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PREFATIO NOVA AD Lricromzw.

Onignoro equidem, B. L. Orato- N rias Som fius: extare non-unas, e. inter in fcholis pro- pipes hodié prz cateris regnare Vosfianas , utpote limatas ad- modim, & utilitate füá (e ipfas fic (atis commendantes ; non poffum tamen non przfentem, quam vides, Lauxmini €Soc. Jefu Oratoriam Praxin in Rei- publ.literariz,maximéjuventutis (cho- lafticz, emolumentum denuà nunc evulgare. Necnnllas hujusce infli- tuti mei caufas pates, — Nimirum ut merx bona nunquam non cxoptato deftituitur emtore , ita libellus hic, utut iterum atque iterum publicatus, obinfignem,quam prefüitit;tilitatm certatim hucusque quríitus fuit, ut rarefcentibus fic exemplaribus de no- vá qnádam Edition: omnino fuerit Cogitandum. Accedit, quod in multis peculiare quid, quodque penes aiios:

Jt i Rhe-

*54 4

2. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

NAUJA PRATARMÉ SKAITYTOJUI

Neneigiu, palankusis skaitytojau, kad egzistuoja ir kitu autoriy oratorystés pagrindai, tarp kuriu mo- kyklose $iuo metu kitus pralenkia Vosijaus' [veika- las], itin gerai parengtas ir naudingumu pats save rekomenduojas, raciau negaliu i$ naujo neisspausdinti sis, kuria matai, jézuito Liauksmino , Orarorinés prak- tikos*, visiems literatams, o ypa? mokykliniam jauni- mui labai reikalingos. Nemanyk, kad neturiu [kitu]

Verijus — Gerardus Josnnes Vaiaa (1577-1649) - elandy mokinin- das verorikos profesorius Amsterdame. Jo retoribes vadoveliai (Elementa thetorica, Lugduni, 1626; Rhetoricae contractae sive partitionum oratoríarom libri V. Dentici, 1648) fure labe populiarüs protctantj- hoe mobyklose, tatigu ne karte jai, kaip roarbiais retorikos mobil Jaltniais, rémés ir jécuiry autoriai (J. Masenas, M. Raden, J, Kviatbe- viéius, Z. Lisuksminas).

*55 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PRAEFATIO.

Rhetores frítrà quzras, in hac Praxi Compendiofd docetur. | Quamvise- nim in aliis hac in parte. defiderare aliquid nec poífim, nec velim, illnd tamen extra dubium omne cft confti- tutum, Lauxmium fe fe altiàs ad ca- ptum tyronum demififfe, remque ab 0vo, quod ajunt ipfisob oculos reprz- fentáfe, quod & ipfum Autorem in- przfatione diferté fateri videas. Et primo quidem loco doGrinam de con- quadrandis, & ut fic loquar , concen- trandis periodis proponit , quz quàm neceffaria fit ad Eloquentiam germa- nam comparandam, pro me jam du- dum Eruditiores fuerunt locuti. Plu- rimi certéfe tum demum ad Eloquen- fiz faligium adfpiraffe opinantur, fi orationem nefcio quibus phrafium pur- puriffatarum laciniis exornare (ciant ; fed ftultuld plaré & puerili: opinione, cumin id potius opcra foret danda, ut barmonicum quendam Orationi nu- merum velzquilibrium ingenerare di- fcerent. ld verb ex dottrini dc pe-

Fo-

*« 2 *

Z. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

prieastiu Siam sumanymui. Visu pirma, gera preké niekada nestokoja laukiamo pirkéjo. Taip ir i kny- gclé, jau ne karta leista, del nepaprasto savo naudin- gumo ligi Siol nuolatos buvo ieskoma, todél, suma- zéjus egzemplioriu skaiciui, imta galvoti apie nauja leidima. Prisidéjo ir ra daugeliu atveju svarbi aplin- kybé, kad siame oratorystés kompendiume aiskina- mi tie dalykai, kuriy kitu retorii knygose veltui ie3- kotum. Nors i$ kity éiuo poziüriu nei galiu, nei noriu ko nors reikalauti, taciau be jokios abejonés galima tvirtinti, kad Liauksminas giliausiai j£velgé mokiniu suvokimo [ypatumus] ir isdésté, kaip sakoma, daly- ka nuo pradios, pateikdamas jiems prici akis tai, apie ka jis pats pratarméje pla£iai kalba. Pirmiausia. jisaitkina tinkamo period sudarymo ir, ei taip gali- ma pasakyti, kaupimo moksla, apie kurio bütinuma gerai itkalbai jau yra kalbéje labiau uz mane issilavi-

ne Émonés. I3 ti kas mano, kad jie pasieks

* 5 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

nec illud. erat, Lauxminnm.» in Elocutione facem vel lucidiffimam omnium Multi aliàs mul-

przterquam quod in przceptis brevi- ter & apté proponendis tantum. non omnis eft, pra&ic? etiam in quibus- dam oftendit exemplis, quomodo ar- gumenta velut in acie quadam locari; & quàm facilé extendi queant. atque diduci; adeoque defideratas fuppetias, fert juventuti quz ciiin Orattonibus ri- té componendis genuinos perraro veniat doGores, vel quidvis obvium. Orationi infarcit, affuit, (copum reáé feriat an minus, juxta z!iimans,vel po- tius non(atisintelligens. Sed ego: Jibri landes non excurram, quas p

is

*58 *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

"hd, d Lanlanime de Nic ui vis

(confirmatio) — ta dalis i&kalboje yra viena svarbiau- siu: kokius argumentus ir i$ kur reikia imti, kokio- mis ju rüsimis naudotis. Tuo tarpu müsy Liauksmi Liauksmi-

. Tokiu büdu teikia

trok&tama parama jaunimui, kuris, nors ir daug su- tinka mokyty retoriu, aitkinantiu, kaip tinkamai

*59*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PREFATIO,

Jiisrerum harum gnarioribus ad fatiem. decantarifcio. | Decerpet, (cio, qui- vis Praxin banc Oratoriam ftadiofiàs pervolvens incredibile quantum & frus & dele&amenti. Illud ad- huc przmonere volebam Editio- nem hanc non ad Monachienfis, fed Brunsbergenfis Editionis faciem ad- ornatam, adeoque non Diale&icam tantüm perbrevem, memorie quám commode infervientem, fed & Ora- tionem ad Regem Poloniz habitam adje&am effz unà cum Indice librito- tius nucleum quafi in nuce offerento. lti. B. L. Vale, & Praxin hanc feli- «itcr exerce.

GEORGIUS HEINRICUS FROMMAN Bibliopol. Lipfienfis.

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

komponuoti kalbas, ir kiekvienas i$ sutiktuju ka nors kalbai prideda ir prisiuva, taziau esme sunaikina — ar dél to, kad per maZai ja jvertina, ar, greiciau, kad nepakankamai supranta. Taciau a$ daugiau $ios kny- gos nebeliaupsinsiu, nes Zinau, kad iki soties ja liaup- Sina kii Siu dalyku Zinovai. Tikiu, kad kiekvienas nejtikétinai daug ir naudos, ir malonumo. Sia knyga nusprendziau parengti ne pagal Miuncheno, bet pa- gal Braunsbergo leidima?, kuriame pateikiamas ne tik trumpas dialektikos kursas, nepaprastai naudin- gas atminciai lavinti, ber ir kalba, skirta Lenkijos ka- raliui, o kartu visos knygos turinys, tarsi riesutas ke- vale. Taigi, palankusis skaitytojau, lik sveikas ir siuo praktikumu laimingai naudokis.

GEORGIJUS HEINRICHAS FROMANAS,

Lipsko knygininkas

Pirmasis Z. Liauksmino retorikos leidimas (Braunsberge, 1648) buvo parengtas jo pasksitu, skairyy Nesvytiuje 1631-1635 m... pagrindu.

* à *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PaasrATIO,

AD ELOQVENTIE CasDiDArOS. jVemadmodum aliam Artium X andidatis, ita illis, qui Eloquen- tiz ftudium nunc primüm aufpicantur , diligenter videndum eftutnaturz ordi nem in difcendo fequantur. Eó enim., perfe&ior eft Ars, quó propils ad na- turam, quam imitatur, accefferit. Por- 1ó Natura nihil repenté agit , fed pede- tentim, & ex intervallo. Nam exigua» primó in rebus exordia ponit: tum ea- dem auget fenfim: necnifi comtempo- re, unumquodque opus ad deftinatam perfe&ionem perducit. Secüs fi fieret, monftra oriri,perturbaricp atque ever- tti Vniverfum neceffe effet. Similiter ra- tiocinandum eft deEloquendi Scientia. Siquidem etiam hic funt quzdam ma- gna: quzdam minora. Nonnulla ad plenitudinem Doárinz fpe&ant: Alia » initijs magis accomodata funt. Re- quirant qazdam maturiores annos, & uu atque ztarc confirmatum judicium : A5 at

* 62 *

£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

PRATARMÉ SIEKIANTIEMS ISKALBOS

eee

Tiek kitus mokslus studijuojantiesiems, tiek tiems, kurie dabar pirma karta ketina imtis iskalbos scudiju, reikia stropiai Ziüréti, kad mokydamicsi scktu natüralia rvarka, Mat menas tuo tobulesnis, kuo ar- &iau gamtos, kuria imituoja. O gamta nicko nedaro "Staiga, bet pamau ir nuosekliai. Pirmiausia ji pade- da menkus dalyku pagrindus, paskui pamau juos didina ir tik praéjus tam tikram laikui galutinai isto- bulina savo darba. Jei atsitikty kitaip, neisvengiamai gimty pabaisos, kurios sumaisytu ir sugriaury Visa- t3. Pana&iai reikia galvoti ir apie iskalbos moksla. Juk ir jame yra tam tikru dideliu ir ma£esniy dalyku.

6

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PaazrATIO,

atalia Tyronum captum non excedunt : funt tamen fcitu peropportuna. Hzci- gituruniver(a , fi perturbaté & fine,or- dine tra&entur ,ut neque tempori ne - queatati congruant , fieri non,, poteft quin plurimàm , &in di(cendo, &in » docendo operz infamatur, exiguo ta- men fru&tu. Ejusmodi meratio permo- vitnon paucisab binc annis , cm ad e- rudizndos in Oratoria facultate Tyro- nesSocietatis noftre deftinatus effem;nt. ámmutarem confuetum docendimo- dam. Víitatum enimeftalijsab Inven- tione ordi iDoGrinam dicendi, quz cft pars intima &fundamentumOrationis: egotamen à COMMATIS, MEMBRIS & PERIODIS, qur in extima velati fa- cie Orationis apparent initium docen- di (ampfi: quàd faciliàs, nec minis fru- &uosé hac in parte Juvenes occupari poffe animadverti. Alij delocisDiale- &icis, modis inventionis, acuminear- gumentandi , & his fimilibus copiosé differant : ego hzc pancis attigi pro- pterea.quod plcraq; ex ijs fübtilia ma- gis, quàm utilia effc viderem. rcm

)

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

pa£iy pradmeny. Vieniems [suprasti] reilda brandes- nio am£iaus, patirtimi ir metais paremtos nuovokos, kiti nevirija pradedantiuju supratimo ir yra jiems labai naudingi. Taigi, jei visi Sie dalykai büry aitki- nami sumi£ai ir be tvarkos, neatsizvelgiant nei j lai- ka, nei j am£iu, kad ir kiek bütu jdéta darbo ir mo- kant, ir mokantis, vaisiai büty menki. Kadangi jau daug metu mokau müsuy Draugijos studentus orato- rystés meno, patirtis mane skatina keisti iprasta. mo-

sekmingai i$moksta mojel dalyje. Kt plciaiaikina dialektkos vieta" invencijos büdus, argumentavimo ,astrumus"; a$ tuos dalykus aptariau labai trumpai, nes maciau, jog dau- gelis i$ j ju yra labiau subüilüs negu naudingi.. Ki.

reiksmingus dalykus, savo aiskinimg sutvi, áráinau pavyzd£iais irsusiejau su prakiika, kad kad vienu Zingsniu. (ga rDMenecc ees

*6*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PnasrATIO. d alij duntaxat, idqueea, quz majoris znomenti effe putant, ícripto cxponunt: egominutaetiam collegi, exemplifque do&rinam confirmavi;ac adPraxim de- duxi, utin uno confpe&u & Do&rina & U(uüs do&rinzappareret. Denique ut verbo dicam,non pauci ita Rhetoricam Artcm tra&ant;ut cum perfe&is Orato- ribus agere vidcantur : ego negotium » mihi cum Tyronibus forefciebam, Id- circo leniter principia temperavi: néve difficultatibusterrerentur.focium me la- boris addixi. Non vanum ver confi- liam meum fuiffe, eventus oftendit. Nam, ut nibil ampliüs dicam, faltem ; hoc affecutus fam;ut non Difcipuli mo- db mei, verüm alij quoque Magiftri & Profcfforcs, tum fibi ipfis , tum ijs quos etudicbant, meam operam non leviter ad facilem profe&um contuliffe fate- rentur. Jam ab Arte Rhetorica ad alia ftudia revocatusdepofueram feré prio- riscurz memoriam,itpote non ampli- ls eodem r:dizaras, Sed non ita pridem. Aliqui, quorum authoritatem equidem fcmper maximi (cci , non cogitanti - z

i

£ LIAUKSMINAS. Oratorine praktika..

—

[t. reorija, ir praktika — E. U.]. Pagaliau, trum- pai tariant, daugelis taip désto retorikos moksla, kad. atrodo, jog jie turi reikala su Zymiais oratoriais; a$

inojau, kad kalbu su pradedantiaisiais. Todal tiek susvelninau pradinius nurodymus TIEN

sigastu sunkumu. save. paskyriau Sio darbo-bendri— -ninku. Baigtis parodé, kad netu&éias buvo mano su- manymas.

Vienu Zodziu, pasiekiau, kad ne tik mano moki- niai, be ir kiti magistrai bei profesoriai, kaip pasa- kojama, pasinaudojo mano darbu tiek savo pa£iu, tiek ty, kuriuos moke, labui bei paZangai. Atitrauk- tas nuo retorikos meno prie kitu darbu, beveik uj- mirkau ankstesnius rüpestius neketindamas prie ju daugiau grj&ti. Tatiau tie, kuriy autoriteta visada ver- tinau, mane jtikino viesai paskelbti tai, ka anksciau buvau parenges keleto naudai. Vieno kito patartas, pasiémiau u£ra$us, perZiüréjau ir daviau ilspausdin- ti. Taigi tai, kas yra Sioje knygeléje, ypa£ noriu, kad büny perduora jums, sickiantiems iskalbos meno; lin- kiu, kad kiekvienas i$ jüsu smarkiai patobulinty savo

*6*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

PaarraTiO.

hi faggefferunt, poffeea in publicum.

i, quz anté pro paucorum uu paraveram. Parui confilioyrefumpfiCo- dicillos , infpexi; & quoniam ita Supc- rioribus viameft, etiam prlo (übjcci. Ceterüm quidquid illud cft, quod hoc libello continetur, id vobis, Eloquen- tiz Candidati,commendatum fingula- riter effe vcllem : eo vel maximénomi- ne; quód fingulis veftrüm quàm amplif- fimum in Eloquentia profe&um ex ani- mo voveo: quód fi ipfi vultis, etiam, promitto : fi modó alacriter hanc , quà me przire videtis viam ingredimini: id eft, fi principia ipfa, & elementa Elo- quentiz ftudio & diligentia ample&i- mini. Polliceor, inquam , ftipulata ma- Qu, futurum fore,ut laboris veftri indies uberiorem opinione fru&um feratis.Ni- hil antem cft, quod formidetis. Princi- pium enim ducetur , quemadmodum . di&um eft, à facilioribus: inde panla-

tim, fine magno labore , ad ipfam Orationem pervenie- mus.

INDEX

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

ikalba. Jeigu patys to norite, a$ jums pa£adu: jei stropiai eisite tuo keliu, kurj a$, kaip matote, nu- €jau, t. y. jei stropiai ir nuodugniai perprasite iskal- bos pagrindus ir atskirus dalykus, pafadu, sakau ir prisiekiu, kad diena po dienos pasielsite vis geresniu savo darbo rezultaty. Néra nieko, ko turétuméte bi- joti. Pradésime, kaip buvo sakyta, nuo lengyiausiu dalyku: pama£u, be dideliu pastangu, ateisime prie patios lSkalbos.

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur va.

CAPUT VII

pE GENERE SEU CHARA- CTERB DICENDI.

(HARA CTER dicendi eftco-

gnofcendus Oratori, ut di&tio-

QVEESTIO I- Quidnam fit Charader di- cendi ?

1» CHARACTER DICENDI eft Forma y Kigura dictionis conrveni- ens Cana propofite. Eft erg Charatterin Oratione id, quod Symmctriain cor- pore; & proportio inimagine. Quem- admodum enim neque corpus congru- um,neque concinna imago effc poteft; nifi partes partibus & figura. fübje&z rci legitime refpondeat: ita Oratio nifi

F4 congruat

*70*

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

VII

DALIS

Apie iskalbos pobüdi, arba stiliu

Oratorius turi i$manyti iskalbos silliy, kad s savo Zodzius galéty deramai pritaikyti prie lo. PIRMAS KLAUSIMAS

yra tai, kas simetrija künui ir proporcija paveiks- lui. Kaip negali büti normalaus küno ir grafaus pa- veikslo, jeigu dalys kaip reikiant neatitinka daliu, o

*n"n-*

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

104. De CranacregE Dicexpr, congruat rcbus, quas tra&iat, inepta & monflrofa fit, neceffe cft, es

QVJESTIO II.

Quet? C, Quid finguli fnt cbarattere dicendi De LFORMZ,CHARACTE- : RES feu GENERA dicendi tria, unt. Summum, Infimum, Mediocre. DICO 1L. Summum gerus, quod ct- jam dicitar fublime, grande, uber,ma- gnificum, violcntum; rapidum , vche« mcns, grave, copiofum , esf Ampla mae grifcag, in rebus magnis Verborum Cr $en- tentiarim ferm: , cüm Orator quafire- giam quandaminduit Majeftatem,ut verba ipfa dignitatem pompamque» quandam EX ferrevideantur, Ad hoc genus fpc&ant vehementiífimz quzque Figera & Tr;piilluftres. Exem- pla vide prc Rabirio, prefertimab illo loco. Quamobrem fi eii bui Con(uli crc. Catilinaria.r Erenim fimecum Patria Cre, Philip,z, Qxa C'arbdu tam qotax ri. e ili. DICO

*c wo

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

forma — turinio, taip kalba neisvengiamai bus riede-

ic putbulstcins jegps searicis dalykn, apie ku- pie tae

ANTRAS KLAUSIMAS

L. Bkalbos formos; stiliai arba rü5ys; yra trys: aukita- sis, Zemasis ir vidurinis, —

II. Aukitasis stilius dar yra vadinamas: pakilus, iSkil- Tningas, turtingas, didingas, audringis verius,

aistringas, rimas, Zodingas. Tai apimli ir didin- [ oue [vanojama

no kalboje] ,U£ Rabiriju*, ypaé nuo tos vietos: »Dél tos prieZasties, jei geram konsului priklau- 50..." ir t. r., taip pat pirmoje , ;Katilinarijoje":

Net jeigu tévyné su manimi.. »Filipikoje": ,Si Charibdé tokia

* m

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur VII. Tof

DICO III, infimum genu , quod Hu- mile, Tcnue , Acutum ,Subtile, Exile, Gracilc etiam vocatur , eft tenuis cr bu- milis Verborum & Sententiarum im rebus Inowilibu forma, à cennmuri e ulgant fer- mane parum diflinda. | In eo gencrcef- fc debent Verba vulgoufitata , Metapho- 74 communes, Hare obviz K paucz Tota dicendi figura propé vulgaris & confucta. Talcs funt Ciceronis Epi- flolz. Divinatioin Q Cacil. Catilin- ria 2. & ;, &c,

DICO IV. Gemu mediecre, Mediurn., intcr fummum, idem quod Tempera- tum, &quabile, Floridum, eff equals cr faridainrelus mediocribus Verborumcr Sen« tentisrum|erma, Hoc genus exutro- que aliquid participare dcbet, At- que ut Quintilianus diit, Mcdius hic modus & Tramilaticuibus crebrior, Figaris crit jucundior ;. Egresfionilus a- manus, Cempofitiene aptus , Sententiis dulcis; lenior tamen ut amnis lucidus quidam, & virentibns undique fylvis jnumbratus, Excmplum hujus gcnetis

Es cit.

*7*

2. LIAUKSMINAS . Oratoriné praktika..

TII. Zemasis silius dar curi tokius pavadinimus: pa- prastas, nejmantrus, fivalgus, subrilus, skurdus,

tas. Tokie yra Cicerono laiskai, kalba , Prie$ Kvinta Ceciliju*, antra ir tre£ia ,Katilinarijos" ir t. t.

IV. Vidurinis stilius, tarpinis tarp aukátojo ir Zemo- je. .yra dar |vadinamas]: s]: santürus, malonus, » sod-

lykus. Si iskalbos rü£is kai ka pasisavinzibabieju - ^ Tankstesniu stiliaus rüsiu]. Kaip sako Kvincilia- nas, sio, vidurinio, kalbéjimo büdo [vartotojai] mégsta danas metaforas, malonias [retorines] fi- güras; jo Zavios digresijos, tinkamas isdéstymas, patrauklios sentencijos. Ta£iau jis létesnis, kaip skaidri upe, apsupta i$ visur Zaliuojantiu medziu. Sio stiliaus pavyzdys yra [Cicerono] kalba ,U£

Quintilianus Insinzo oor, XII, 10, 60

* oh

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

106 Dr CuaRACTERE Dicens,

eft Oratio pro M. Marcello. Pro [ege Manilia &c. videlib. 4.ad Henen.Vbi fingulorum iftorum generum exempla

ponuntur. QVESTIO 1e

ig fit ufuni florum P cdi dicudi. It py Summum genus adhibéndum

eftin rebus magnis. v.g. Cüm de

Deo , Calo , Hemine , Virtute , Republica cr

fínilibus agimus. Officium hic przci- etmovere.

DICO IL Infoum genus adhiben- dum eft in rebus humilibusjin Contro- verfijs. inEpiftolis:quo genere utuntur. munc DoGores, Ji Phülofophicas & "Theologicas i tra&ant. Ofi- cium eft docere. Fides enim paratur ver- bis implicibus, & proprijs, ut Orator smagis follicitus effe videatur de rebus, quam de verbis.

DICO IIL Mediocre gema ufurpan- düeftin laudibus, Vi&orijs,Triumphis,

a, Püsomnibus quz ad folam cognitio- nem

* 76 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

M. Marcela". ,U£ Manilijaus jstatyma" ir t. t. 3r. ,Retorikos Herenijui* IV knyga, kur pateikti visu Situ stiliaus rüsiu pavyzdziai.

TRECIAS KLAUSIMAS Kohs yra siu stiliaus rüsi jimas?

I. Auktasis stilius yra vartotinas kalbant apic

leva, dangu, ik ir pan.- REDI

(gilet We | tus dalykus, disputuose, laiskuose. Jj dabar var- toja mokyti Zmonés, kurie svarsto filosofinius ar-

| — bateologinius klausimus. Jo paskirtis yra molti.

Jo po£ymis — paprastu, tiesioginiu Zodziy varto-

| —— imas, todél atrodo, jog oratorius labiau rüpinasi

| — kalbos turiniu negu odine raiska.

IIL Vidurinis scili - GE. T pergalés arba triumfo proga, taip pat rada, kai Rhetorica ad Herennium, Neal Sis anoniminio autoriaus veikalas

ilga laika buvo priskiriamas Ciceronui. Tai pats nuosckliausias illikes retorikos vadovilis lorym kalba, paralyuas 1a. pr. Kr.

me

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur VI. 107 nem & deleSationem fpe&ant. Cuju(- modi fant Orationes pancgyricz- Off- ciumhic przcipaum eftDeledare.

EXDICIIS COLLIGES I-. Nulli exhis Charaéteribus alteri abfoluté effe. Parem enim laudé

merentur finguli , fi apté in ufum veni- ant; & fimiliter zquale vituperium, fi

quatur. Contra in rebus parvis fi ne- ceffc eft, ut Auditor flectatur, de fummo aliquid aferendum eft. Par efto jadio cium de Mediorri, quod elevari aut füb- mitti , pro neceflitate debet. Rurfus videndum cft, Ubi, 4 quibu, Coram Qu

F6 p

*78*

2. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

oratorius siekia patikti ir suteikti klausytojams imalonuma. Tokios yra panegirinés albos. Sio sti- liaus svarbiausia paskirtis — diiuginti.

^. Su£inoti, ar stilius atitinka turinj, galima issiais- inus, kiek jis dera su kalbos rüsimi, tikslu, vietos ir iko aplinkybémis, auditorija ir parl Tas pats daly- esant skirtingam tikslui, skirtingomis aplinky- bémis reikalauja skirtingo kalbéjimo stiliaus. Jei ora- torius nori mokyti, turi vartoti Zemajj stiliu, net jeigu kalbama apie Dieva. Priesingai, nereik&mingiems da- lykams, jeigu bütina sujaudinti ldausytoja, reikia var- toti auk&taji stiliu. Panasiai reikia galvoti ir apie vi- durinj stili, kuris prireikus gali büti aultesnis arba Zemesnis, Savo ruoztu reikia Ziüréti, kur, kieno ir kam.

*7 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

xo$ Ds CaagacreRE DictNpi. bu dicatur. Pro fuggeffu im concurfa Pepuli bene ufürpatur Summum . In Comirijs nobilium I»fuso gew;re O- priméuteris. In Fuzeribus , Genetbliacis y Naptialibu , Horidum genu locum ha- bet. Praterea, nt primo capite mo- uius; qui vocem exilem ór. pectus as- guflam haber, fruftza ad (ammum gcnus. aípirat. Cui delilaeft memoria £F tavds lequels, non afe&et cultum floridi Chara&teris. Infimum quoque genus feflicoum & acurü ingenium exigit. Sed. optimicainre fant Magiilri ufar& Ju- dicium.

COLLIGESIII. Has dicendi Figaras ineandé Orationem interdum omnes concurrere : à potiori tamen parte ju- dicandum erit , quem dicendi Chara- &erem Orator fequatur.

COLLIGES IV. Illum effe excellen- timum Oraterem , quiin omnibus his dicendi Figuris exc-llit, & qui reus CbaraBerem optimum conjungit. Ejcs- modi apud Graco: folus Demoflbene: eft. Apud Larigosinter Oratore; folus Cicero:

Inter

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

yra kalbama. Kalbant nuo palcylos, liaudies susirin- kime, geriau vartoti aukstajj stiliu. Didiku susiéjime labiausiai tinka Zemasis stilius, tuo rarpu kalbant per laidotuves, vestuves ar gimimo proga vartotinas graibylus [vidurinis] stilus. Be to, kaip ispéjome pir- moje dalyje, kas turi menka balsa ir siaura krüting, velcui galvoja apie aukitaji stiliu. Kuris turi silpna atminr| ir létg kalba, tegu nesiekia jvaldyt graiby- laus [vidurinio] stiliaus. Savo ruotu Zemasis stilius reikalauja gyvo ir a&traus proto. Bet geriausi moky- tojai Sioje srityje yra patirtis ir asmeniné nuomoné.

5. Sie iskalbos büdai kartais pasitaiko toje patioje kalboje, taciau, remiantis pagrindine kalbos dalimi, reikia nuspresti, kokj stiliu oratorius pasirinks.

4. Tas yra Zymiausias oratorius, kuris geba puikiai vartoti visus Siuos stilius ir kuris parenka temai ge- riausia Zodinés &railkos büdd) Tol tarp grailaj bu- vo vienintelis Demostenas, tarp lotynu oratorii — vienintelis Ciceronas. Tarp poetu — Vergilijus. Kiti

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Capur VII. 105 Inter Pocras(olus Visgilu — Alij in ali- quo uno ex his generibus excellcbant. Apud Grzcos (aélima Afchines : Temas Lyfias, Horidu locrates. Et juxta» Homerum Magnif«us Ulyffes , subrilis Menelaus Mixeus & Modcratus Neflo:, Apad Latinos Grandu Livius, Exilis Te- rentius , guabila Czfar. Juxta Var- ronem, Uber Pacuvius, Gracilis Lucilli- 95, Mediocris Terentius. COLLIGES V. Characierem non bene in vitium degenerare.NamAmpla elo- cutio in rebus parvisnon proportiona- t2 loco &alijscircumftantijs rumida. eq Exilijsin magnis jejuns cenfetur, in mediocri verà caufa Chara&er incó- grué declinans ad Rupee extre- morum aut exameuem ant affedatam. efficit Orationem.

PRAXIS DOCTRINX.

Di&umeft in diverfis reha , ut pluri- mim, has dicendi Figuras adhibendas «fc: attamen Dedrine Causá placet in

k; cadem

Z. LIAUKSMINAS Oratoriné praktika..

ilsiskyré kokiu nors vienu stiliumi. I$ graiku auki- tuoju stiliumi pasiZyméjo Eschinas, paprastu — Lisi- jas, puosniu — Isokratas. Anot Homero, Ulisas [kal- béjo] itkilmingai, Menelajas — subtiliai, Nestoras — jvairiai ir santüriai. I$ lorynu — Livijaus [stilius yra] ikilmingas, Terencijaus skurdus, Cezario vienodas. Anot Varono, Pakuvijus buvo daugialodis, Lucilijus —

sausas, Terencijus — santürus.

5. Blogai pavartoras stilius virsta yda. Mat aukitasis stilius, kalbant apie paprastus dalykus, nepritaiky- tus vietai ir kitoms aplinkybéms, virsta pompastis- ku. Zemasis stilius, kalbant apie svarbius dalykus, atrodo lektas. Jeigu, kalbant apie ne itin reikémin- gus dalykus, stilius nederamai jgauna aukstojo arba Zemojo stiliaus bruou, kalba tampa bekraujé arba nenatürali.

Praktinis pavyzdys Buvo sakyta, jog Sie itkalbos büdai daugiausia var- totini kalbant apie skirtingus dalykus, ta£iau, sie- kiant iémokyti, dera pateikti pavyzdj. Tas pats dalykas,

*8*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

gio Ds CaamacreRe Dicewpr. eadem re exemplum proponere. Res enim eadem,ut plura nomina & adjun- Gahabet, ita varié, id cft exilis aut überiüs, defcribi poteft. Sit igitur Propofitio hzc. Jn Homine apparet Dei Liberalitas cr potentia

Hzc propofitio in Humili genere de- fcribi poteft.

Periodo, a&u bimembri fic. Hemo,qui à Deo animam atá, corpus accepit, docet mos, ur Liberalem C. Potentem effe Deum intelligamus.

In Mediocri fic, Schinotene. Hominem , rerum effetor DEUS corpore. voeflitum, atá, "uita offcijs inftru&um [peci- men fue. Potentia Cr Liberaliratis im. terr effe "voluit.

In foblimi fic, Pneamate. Homo animal multiplex ata, admirabile , à magno rerum Aurhore conditum , ntrcvi ollgatum, connexum membri , corpore toto. admirabili quodam confenfu partium. sd e

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

kadangi turi daug vardu ir apibüdinimu, gali büti ijvairiai — skurd£iau arba Zodingiau — aprasytas. Zmoguje pasireiskia Dievo dosmumas ir galia.

Si tema Zemuoju stiliumi gali büti issalyta varto- jant dvinarj perioda: ,Zimogus, kuris i$ Dievo gauna dvasia ir küng, moko mus suprasti, jog Dievas yra dosnus ir galingas*.

Viduriniu siiliumi, vartojant schoinotenj*: , Daik- ty küréjas Dievas panoro, kad mogus, jvilktas j kü- na ir parengtas gyvenimo parcigoms, büny jo galy- bés ir dosnumo jrodymas Zeméje".

;Aul&tuoju stiliumi, vartojant pneuma*: , Daugia- lypé ir nuostabi bütybé £mogus, sukurtas didiiojo daikty küréjo Divo, suristas gyslomis, sujungtas sa- nariais, visu künu, kaskokiu nuostabiu atskiry daliu

Heri ponilician vello gue

* 85 *

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur VII. m fe disfunilem. comimnatum : fpiritu. intus. «irvidum ,molile , an non fempiterne ilius Majeflatis Liberalitatem pariter tofatur y tg, V'otentiam depradicat ?

Hocinuna rc, in diverfis crunt E- xempla cap. 9.

EOS SEE COEUR UD CAPUT VIIF

DE DISPOSITIONE ORA- TIONIS. itisPartibus Orationis,tem

Cors ad ipfam Orationem ad mus. Duoautem in Oratione diítin- guenda funt. Unum vocari poteft Ma- teriale, & eft Inventio & Difpofitio rudis adhuc & incompta,fine ornatu & vclu- tiforma verborum. Alterum Fermale. Eftq; oratoria Elecutio fa&a verbis fe- le&is, & adhibitis omnibus ijs quz ad cultum & ornatum Orationis requirü- tur. De Fermali agemus capite fe

ti: nanc de Materidli ; potiffimé je

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

darnumu papuostas, viduje gyvas ir judrus dvasia — argi jis neliudija tos amzinos Didybés dosnumo, ar- gi nerodo jo galios?*

Tai pavyzdys viena tema. Skirtingy tem pavyz- diiai bus pateiki IX dalyje.

VIII

DALIS

Apie kalbos i$déstyma

Susipainus su kalbos dalimis, pats laikas periti prie patios kilbos. O Kalboje rekia skini du dily-

dispozicija*, visai paprasta ir nesutvar- sri hat eias en ober Kitas — for- malus: tai yra oratoriné elokucija*, kuria sudaro at- rinkti Zodziai ir visa kita, kas reikia kalbai grakstumo ir puosnumo]Apie formaliuosius dalykus kalbésime. kitoje dalyje, o dabar apie materialiuosius, visu pirma

2i etedex pusiktinn vello gi

-30*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

r2 Dr Dissosrrroe Ogarrowas, prr Nam de I»ventione di&um ,

Cap. 2. quzft. 2. Et cap. 6. dcExor- dijs.

QVJESTIO I. Quid imprimis cognof. me id qui compofituras. ationem?. CO: CAUSA. Kin CRINOME- NON, antc omnia , ponatur ob o- culos, ut di&um eft cap. 5. in fine. QV.ESTIO II. Partes Orationis primb provii- denda c. preparande. un

formatur: lta Propofitie cum fua. Cenfir-

mationc inprimis ab Oratore formanda

elt, ut juxta cam ccterz partes oriátur. QV &E-

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

apie dispozicija, nes apie invencija buvo kalbama ap- tariant II dalies 2 klausima ir VI dalyje, aitkinant Banga- PIRMAS KLAUSIMAS | tapiminia reine sm, haben bari bg?

Sakau: Pirmiausia reikia turéti prics akis bylos rurini irkaltinimd] küip buvo sakyta V dalies pabaigoj.

ANTRAS KLAUSIMAS Kokias kalbos dalis pirmiausia reikia numatyti ir pa-

anot Aristotelio, visu king [küno] nulemia frdis, rip tema jos pagrindima ora

torius turi pateikti pirmiausia, nes i$ ju atsiranda

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur VIII. E

QVJESTIO III Quomodo diffonenda fa Materia

Orationis?

IVodrideres in depingendis imagi-

gibus facere confüeverunt , idem faciendum eftorareri in formanda O- ratione. Tli rudem ipprimis Formam ducunt ; ita tamenut i fius Locus & figura,& proportio certa tribuatur.tamet(iob(cura & deformis. Deinde Colores applicant; quorum ac- ceffa non perit prima difpofitio , fed ornatus & Lux quedam, & veluti vita» membrisacccdit. ltaOratori Priv? rudi penicillo. dac (unt membra & paries Orationis. imirum Argumenta (ais conftituenda funtlocis : apponédz Confirmationes;Amplificatióes &Di- grelliones pro mecellitate affignandz. Tandem ubi totius Di&ionis feries dili genter & ordinate digefta fuerit.ad E- locutionem oratoriam veniendá crit. Difouitar autem fic matcriaQrarm i

l1

£Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

TRECIAS KLAUSIMAS

Ka tapytojas paprastai daro tapydamas paveiksla, ta pati oraroriui reikia daryti kuriant kalba. Anas pir- miausia padaro paprasta apmata, taciau taip, kad lóekvienai daliai bütg skirta sava vieta, pavidalas, tam tikros proporcijos, nors ir neaiskios, befor- més. Tada pritaiko spalvas, kurioms atsiradus pir- masis idéstymas ne£üva, tiktai prisideda puoi- menos ir kaZkokia $viesa, tarsi gyyybé sanariams.

stropiai i Gratorinés dee Taigi kalbos mediiaga ii- déstoma m

Zu. terminng paaikinima veikalo gale.

x sc

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

m4 DzDisrosirioNrOnaTIONIS,

I. Ponitur Caufa Propofitio & Cri- momenon,

II. Inveniuntur aliqua Majoris mo- menti Argumenta, quz Propofitionem feu CrinomenoninSyllogifmo,velEn- iu ru res i SH poffin*,

Ili. Eadem figillatim difponuntar in forma ut appareat, que Prepefitio in Syllogiímo ipdigcat probatione;& fta- fim recurrendum erit ad Argumenta- tionam modos, de quibus cap. z. di&tü eft: ac juxta aliquem ex illis Argumen- tumordinetur, Sicuno Argumento di- fpofito ad aliud progrefíus fiat.

*9 *

Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

1. ldéstoma priczastis, prielaida ir kaltinimas.

2. Surandami kokie nors svaresni argumentai, kurie, remiantis prielaida arba kaltinimu, leidzia tuojau pat sudaryti silogizma* arba entimema*.

3. Jie visi nuosekliai isdéstomi taip, kad paaiskétu, jau pat pereinama prie argumentavimo büdu, apie kuriuos buvo kalbama II dalyje, ir pagal kurj nors i$ ju pateikiamas jrodymas. ISdéscius vieng argumen- ta, pereinama prie kito [...].

2s wmmiom pailkinion villa pde

*93 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Hzc funt exemplaDifpofitionis Ora- toriz:;Circa quamADVERTENDUM elt I. Quód in Difpofitione ponuntur. eatantüm, quz inferunt Propofitioné feu xowiueio;s Aur immediate, ut à Argumenta principalia , 4 mediate, quales fant Confirmationes & Ampli- ficationes Argamentorum. Dígrefiones. verb & Tranfitiones , quz in contexta. Orationis occurrunt, redu&ivé ad Propofitionem fpcétant.

AD-

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

"Tokie yra oratorinés dispozicijos pavyzdziai. Cia reikia atkreipti démesj stai j ka: 1. Dispozicijoje yra isdéstomi tik tokie dalykai, ku- rie pateikia prielaida ar kaltinima — tick tiesiogiai, jeigu pateikiami pagrindiniai argumentai, tiek ne- tiesiogiai, per argumentu sutvirtinima ir amplifika- cija. O kalboje pasitaikantios digresijos ir peréjimai savo ruoztu siejasi su prielaida.

* 95 *

S LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur VIII. 125 ADVERTENDUM EST II. Quod in ip(a Elocutione plures Rationes & Argumentorum Confirmationes oc- currét , quein materiali Orationis Di- Ípofitione non apparebát. Intelledus e- nim pofito fundamento alicujus pro babilis argumenti , ubi excitatus di- fcuríu fuerit,facile, quz ad ej rei veritatem confirmandam pertinent , advertit;& in tempore függerit.Itaque Principalia tantüm Argumenta cum Có- firmationibus majoris momenti , tam ininvenienda materia ad componen- damOrationerm feu Concionem,quàm jn aliorum Orationibus & Concioni- bas legendis , cognofcenda funt. Sin- gulas enim Rationes, & Confirmationum Confirmationes, fi notare vellemus, in- immen(um labor crefceret, & (inc ullo

ADVFRTENDUM ESTIIL. Tyro- nibus hujofinodi. materie Diffefirienem fümmé effe neceffariam , Nam fine ea , meo quidem judicio , impoffibile e(t ut.» AW: non aberrent á propolito : Auf

pro-

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

2. Elokucijoje atsiranda daug teiginiu ir argumentu pagrindimu, kuriy dalykinéje kalbos dispozicijoje ne- buvo. Tuo tarpu protas, pateikus kokio nors tikéti- no argumento pagrindus, lengvai pastebi, ko reikia to dalyko tikrumui jrodyti, ir laiku ateina j pagalba. Taigi reikia Zinoti tiktai pagrindinius argumentus, kurie kartu su svarbiausiy dalyku jrodymu yra reika- lingi tiek surandant medziaga, skirta kalbos arba pa- mokslo sukürimui, tiek skaitant kitu kalbas ar pa- molslus. O jeigu norétume iivardyti visus teiginius ir argumenty pagrindimus, tai büny milzinikas ir beprasmi&kas darbas.

3, [Retorikos] studentams sios medziagos isdésty- mas yra itin reikalingas. Nes be jos, mano nuomone, nejmanoma yra nenutolti nuo [prielaidos] arba da- ryti ilkalbos paanga. O jeigu stropiai suieskos ir i5- déstys kalbos med£iaga, tures didele nauda. Pirma, kas labiausiai kelia susifavéjima, yra tai, kad jauni

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

x36. DzDiseosrrioNE OgarioN1S, profe&umin Eloquétio facere poffit. Qaod fi diligéter Orationis Materiam invenerint & difpoluerint,commoda.» plurima confequantur. Prim? enim id, qued maximi admirandum eft in wveni- bus, difcentad propofitum loqui.Secun- dà citiàs & alacriàs Orationem com- ponent.Arguméta enim (ola uni rei in- tentus Intellc&us faciliüs invenit, in- venta vero nonoperosé difponere po- teft;hoc fimplici & inculto modo. Fa- &a autem Difofitione, preíertim (eriadr accurata, quod füpereit, non ita follici- tat. Tertio Ícient contrahere & dilatare Orationem. Nam fecundàm nnmerum. & Vim Argumétorum ampliorem , aut contra&iorem in Argumentationibus i modum. Quart) Affüctu- dine id affequéntur ut ad repentinos & fübitos ca(us paratiores & expeditio- res fint.Quist? Auditores quoque totá Tftiusmodi Orationis feriem memoria retinebunt. Siquidem ordine &r. apr? di- fjefita. Argumenta memoratu facilia funt. Hzc omnino conunoda affert di- ligens

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

mones ismoks kalbéti pagal pateikta tema. Antra, geriau ir greiciau sukurs kalba. Mat vienam dalykui atsidéjes intelektas lengviau suranda tinkamiausius argumentus, o surastus nesunkiai gali isdéstyti, rem- damasis siuo paprastu ir nesudétingu büdu. O uz- baiges isdéstyma, jei daré tai rimtai ir kruopitial, kas itin svarbu, ne taip jaudinasi. Trecia, mokés kal- ba sutraukti ir i&plésti. Mat argumentacija gali büti platesné ir siauresné priklausomai nuo argumentu skaiiaus ir stiprumo. Ketvirta, pratybomis pasiekia to, kad tampa labiau jgude ir labiau pasirenge stai- giems ir netikétiems atvejams. Penkta, klausytojai [lengviau] islaikys atmintyje visa tokios kalbos eiga: mat i$ eilés ir tinkamai isdéstytus argumentus leng- viau arsiminti. Visus Siuos naudingus pranasumus suteikia kruop&ti irtiksli dispozicija. Kadangi jos daZ- niausiai nepaisoma, daugelio oratorii] ir pamoksli- ninky kalbos yra arba neaiskios, arba nutolsta nuo pagrindinés temos, arba [oratoriai] patiria dideliu sunkumu rengdamiesi sakyti kalba. Mat viska daro

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Caeur VIIL 17 ligens & accurrataDiffofrio quz quoni- am communiter negligitur, idcirco plerique Oratores & Concionatores Aut obfcuti fimt; 4ur aberrant à Propo- fito: Aur gravem difficultatem patiun- turin paráda di&ione.Omnia enim fi- mulagunt; querit, difponkt & eloqut tur. Que càm fingula per fe difficilia fint, tum longé difficiliora fiunt , dum per- mifcentcr.Idem enim iftis evenit quod. illi, qui Oceanum jam ingreffus , guer- naculum tum primum quarit y remos aptat y atque quà fit avvigandum deliberat, Ut igitur huic malta contingere adver(a neceffe eft in navigando: ita in dicen- do Orator flattuabit, be alit ,bàc atque. illàc temeré feretur, nifi totam dicendi Iowa. priüsmente po com- prehenderit , aptéque difpofuerit.

ADVETENDUM IV. Quàd in Gra« rulatorijs, Fanebribus, Genet bliacis,& alijs. hujufmodi orationibus fufficit plerum- quc invenirc um Syllogifmum , qui to^ tam Orationem efficiat. Ut fi gratu- lari velles alicui Digniratem ; Augmen- rum pamilie: Aut quid fmmile y pofíct ac-

cipere

* 100 *

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

vienu metu: ieiko[temos], ja désto ir sako [kalba]. Tie dalykai jau kiekvienas atskirai yra sunküs, o su- maisyti tampa dar sunkesni. Taigi tokiems oratoriams atsitinka taip, kaip tam [jürininkui], kuris, jau is- plaukes j jüra; ima ieikoti vairininko, rvirtina irklus ir svarsto, kur reikia plaukti. Taigi kaip tokiam jüri- ninkui plaukiant tenka patirti daug sunkumu, taip ir oratorius kalbédamas jaudinsis, mik£ios, puldinés sen ir ten, jeigu visos kalbos pirmiau nebus apgalvo- j&s mintyse, pasiraies ir tinkamai isdéstes.

4. Sveikinamosioms, laidocuviu, gimvradienio ir ki

gines

* 100 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

33 Dz Eroenrrowe OnaroRtA. cipere aliquam rationem, Aut interná ute(t Amicitia, Con[ansuinita: ,&c. Aut extrinfecam,ut eft Tompas , Occafio , E- eventus aliquis. Mtem. Sexrentia aliqua: . Vel Teflimenium. Tum fic formandus effet Syllogi(mus. Amicus latari debet de forruua Amici, Ego fum amicus tuus.

() EGO debro let ari de fortuna tua. "Hujus Syllogifmi fi fingulz Propofitio- nes comprobentur, Scaliquantüm am- plificentur, fatismagna & congrua e vadetOratio. Quanquam iftiufmodi Orationes Adsre magis egent, quàm Oratore. Fiunt enim in circulis , coram rudibus plerumque Auditoribus, qui nontam quid, quám quomodo dicatur attendnnt. Brevitaté vero & aujfncias id eft, libertatem. loquendi potillimé Jaudant. Memoria igitur híc maximé & Aliooftentandaeft. Nam Materia di- cendi in promptu femper crit ei, qui eft. exercitatus in Argumentationum & Amplificationum generibus:(i prafer- tim admoverit aurem aliorum di&is, Sadverterit, quàm pauco egeant Ingenio ér Elogaentia, queibidicuntur. AD.

* 10 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

gali paimti kokj nors motyva —arba vidini, kaip an- tai: draugysté, giminysté ir t. t., arba ilorinj, tarki- me, laikas, proga, koks nors jvykis ar kokia nors sen- tencija, pavyzdys, liudijimas. Tada reikia sudaryti silogizma. Pavyzd£iui:

Draugas turi déaugtis draugo lame.

AI esu tavo draugas.

Taigi ai turiu déiaugis tavo laime.

Jeigu atskiros &io silogizmo dalys bütu jrodinéja- mos ir &iek tiek ilpleZiamos, atsirasty pakankamai didelé ir tinkama kalba. Ta£iau Sios rü&ies kalboms salcyi labiau reikalingas akrorius negu oratorius. Mat da£niausiai yra sakomos susirinkimuose [ir skirtos] nei&silavinusiems klausytojams, kuriems ne tiek svar- bu kas, o kokiu büdu sakoma. Jie labiausiai giria. kalbos trumpuma ir xa ppno(av, t. y. laisvuma. Tai- gi ia itin pravertia atmintis ir mokéjimas kalbéti. Mat kalbéjimo mediiaga visada yra po ranka tam, kuris gerai fino argumentacijos ir amplifikacijos bü- dus, ypaé jeigu savo Zodiais atkreipé klausytoju dé- mesj ir parodé jiems, kiek nedaug talento ir iskalbos reikia tam, apie ka jis kalba.

* 105 *

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca»ur IX. 15 ADVERTENDUM X. In Orario- hibus longioribus Pancgyricis , fi une tanti Virtus laudatur, aut fa&um ali- cujas, tanc invenienda erunt principa lia Argumenta dicto modo. Quód fi totius vite feries referatur, tunc fingulz res nobiliores , additis entis brcviter,vel nervoséamplificádz crüt,

SECOURS OD GUESS CAPUT IX.

DEELOCUTIONE OxaTOR1A.

E1ocuro culta & elegans, ita, propria eftOratori,ut e veluti For- ma fpecie differat Orator ab alijsSci- entijs. De hac Craffus apud Cic. lib. s, de Oratore differens, quatuor Res Ora- tori, ut beneloquatur , neceffarias effc dicit. Quifam inquit , dicendi ef! modus melior, quam ut Latine, ut Planà, ut Orna- 1é, ut ad id , quodcunque agetur , Aptà con- gruemérque dicamus | — Quz tametfii-

bidem.

Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

5. llgesnése panegirinése kalbose, jei giriama tik vie- na kokia dorybe ar jvykis, reikia jau minétu büdu surasti pagrindinius argumentus. O jeigu yra pasa- kojama viso gyvenimo istorija, tada atskiri svarbesni dalykai, pridéjus argumentus, gali büti aiskinami trumpai ar energingai.

IX

DALIS

Apie oratorine elokucija

Sumaniai parengta ir puosni elokucija yra itin bü- dinga oratoriui, ir, pasinaudojes ja kaip [stiliaus] for- ma ir iéraitka, oratorius atskiria iskalba nuo kitu molsslu. Apie ja Krasas Cicerono veikalo ,Apie ora-

Ci ce ro. De oratore IIl 10, 37-38

* 15 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

140 Ds Eroonrowt Onaron1A. bidem copi: & erudit? explicantur j

lan: intelligent, & ad Praxim, quam ác fpe&amus, zgré deducere pote- runt,

QVASTIO I.

Quid it Latini dicere?

esses Latini dicere modum di-

cendi effe optimum, ita Ariftoteles iib. 1, Cap. 3. Rhet. eNwíce, id eft Graciz.are principium Elocutionis effe docet. Vterq; decernit,ita unicuiq; O- ratori dicendum effe, ut quacund, uta- tur Lingus, cjus morem patrium con- faetudinémque fequatur. Quatuor an- tem fant in quavis lingua fpe&anda» , Verba fingula , Confirudio , Proprietaé: feu nativus quidam veluti Haliru di&io- nis, Et Promanciatio vocum,

DICO 1. In Latina Oratione latirir santim «verbs utendum eft: Peregrimis autem non nifi ijs , quz ufus & coa

tudo

* 106 *

£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

kuriuos i$ ju reikia mokiniams priminti. Mar jei jie juos perskaitys, ne viska supras ir vargiai galés pritai- kyti oratorinéje praktikoje, kuriai Cia daugiausia sky-

réme démesio.

PIRMAS KLAUSIMAS Kg reitkia balbéti otynitkai? M

Krasas sako, jog o t y n i $ka i kalbéti yra geriau- sias kalbéjimo büdas, o Aristotelis , Retorikos" I kny- gos 3 skyriuje aiskina, jog pirmasis elokucijos uida- vinys yra £XnviCew, rai yra kalbéri graikiskai. Ir vienas, ir kitas teigia, jog kiekvienas oratorius, kad ir kokía kalba jis kalbétu, turi atsisvelgti j tos kal- bos prigimtines savybes. Taigi kiekvienoje kalboje svarbiausi yra keturi dalykai: a ts ki r i £odiiai, ju sankloda, savirumas, arba tarsi kokia prigimta Zod£io sa v y bé, ir garsy tari mas.

I. Lotyni&koje kalboje reikia vartoti tik lotyniskus Zodiius| O svetimus tik tuos, kuriy vartojimas nuo senb yra lotynu kalboje priimtas. Tokie yra.

* 0 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. nen tudo longa pro Latinis recepit. Itti miodi ant ps quzdam Grace przfer- tim Artium & Scientiarum , quz (imul cum Artibus & Scientijs à Grzcis ad Latinos tranfierunt. Alia autem tam Grzca, quàm cujufcunque alterius Gentis vocabula, pro Latinis fübftitui fine vitio non poffunt. Id adcó veteres Romani vitabát,ut Tyberius Princcps, tefle Suetonio, veniam à Senatu petierit, priafquam Momopoliam proferret. ldem in Decreto Patrum Grecam "vot , ut p:regrinam eijci juffit & Latiná quari; aut efferri rem perCircumlocutionem, Atque quod deLatina di&um eftidem de quavvis alia lingua intclige, ne videli- €ct externis vocibus inf-rciatur Ora- tio, Sed hoc vitiüin Vernaculanoftra ufque adco ferpi*, ut jam ad clegantiá multüm facere plerique putent, fi Lati- n4 "voces patrio ritu proferantar 6. infle- Banrir. Ocigo & Caxfa erroris hujus duplexeft, Prima promifcuus & inor- dinatusufüs utriu(que linguz. Ná inter colloquédum hujus aut alterius lingue

ver-

Z£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

graikiski Zodziai, ypaé menu ir mokslu pavadini- mai, kurie kartu su menais ir mokslais i$ graiku peréjo pas roménus. Tuo tarpu iti tiek graiku, tiek kurios kitos tautos Zodziai negali pakeisti lo- 1ynisku, nepadarydami [kalbai] Zalos. Todél se- nicji roménai ju vengé, ir imperatorius Tiberijus, kaip liudija Sveronijus, pasé senato leidimo pa- vartoti Zodj ,monopolija". Senato dekrete jis taip. pat liepé isimti graikiska Zodj kaip svetima ir iei- koti lorynisko arba pasakyti esme nusakomuoju: büdu. Tai, kas pasakyta del lorynu kalbos, tinka ir kiekvienai kitai kalbai, bütent, kad joje nebütu prikaisiota svetimos kalbos Zodiu. Tatiau müsu gimtojoje kalboje si yda taip issikerojo, kad dau- gelis mano daug pridésia kalbai gra$umo, jeilo- tyniski Zodziai bus tariami ir i&kraipomi pagal gimtosios kalbos normas. Sios klaidos atsiradimo yra dvi priezastys. Pirma, mailytas ir netvarkin- gas abieju kalbu vartojimas. Mat kalbédami var- tojame vienos ar kitos kalbos Zodius kaip papuo- la, be jokio skirtumo ir pama£u jprantame maisyti lotyniskus Zodzius su gimraisiais taip, kad galu.

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

142? Ds Erocurtow: OnarORJA.

verba, prout occurrüt, fine difcrimine nfürpamus, & fenfim affuefcimus mi- fere Latina vernaculis;ut tandem z- gréalterutro fermone puro & proprio utipoflimus. Alters Caufa cft Often- tatio quzdam Eruditionis. Càm enim. abimperitis pro do&o habeatur, qui- cunque Latinam!liguá callet, hincfit ut plerique iliipti»fun?, gui nibil prerer vuerba e [cbolis retulerunt) hac ratione» Sapinctie famam apud vulgus aucupen- tur. Ita paucorum à principio pecca- tum poftquam zmulationeimpceritorü audum & propagatum eft, corrupit tandem judicium non modo eorum, qui verborum tenus duntaxat (apiunt, (ed etiam Eraditorum , atque adeó corum Virorum , quos alioqui prudentes effe opor- tebat. Audivimus enim & non fine in- dignationealiquádo à CONCIONA- TORIBUS;nó folüm Latinas voces da - ta opera detorqueri i» patrii mort, (ed exterarü quoq; Gentià vocabula & barbaras nomenclatras —exquifite colle&as ja&ari ad Populum Cu- jus rei no ali effe foeni

* no *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

ar kita kalba. Kita priciastis — tai erudicijos de- monstravimas. Mat neismanéliy mokytu laiko- mas tas, kuris gerai moka lotynu kalba, todél dau- gelis (dazniausiai tie, kurie nieko, isskyrus Zod£iu mokéjima, i$ mokyklos neissine$a) mano, kad to- kiu büdu jie igis liaudyje i&mintiaus love. Taigi i pradziy nedaugelio yda, neismanélit skatina- ma ir didinama, galiausiai pakeité nuomone ne tik tu, kurie vos 8j ta nutuokia apie Zod£iu reili- me, bet ir issilavinusiu Zmonig, kuriuos, siaip ar taip, reikéjo laikyti ismintingais. Juk girdéjome ne be apmaudo ne karta, kaip pamollininkai ne tik stengiasi lotyni&kus Zodius pritempti prie gimtosios kalbos vartosenos, bet ir kitu tautu Zo- dius ir svetimu kalbu posakius, kruopitiai su- rinktus, svaido paprastiems £monéms. A$ supra- tau, kad sio dalyko tikslas yra vienintelis — tustios garbés troskimas, kuris tios profesijos monéms nctinka. Taigi mokiniai tegu i anksto save jtiki- na, kad yra klaida ir nemenkas nusiZengimas be

*anos

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. 143 finem colligere potui, prater inanis glo- ria cupiditatem,qua iftiusmodi homines mirüm quàm dedecet. Maturé igitur perfüadeant fibi Tyrones Errorem eff 6 Peccatum. mon leve in Eloquentia , cuicunque lingaz peregrinam , (ine ma- gna neceffitate & judicio , admifcere, Derideant autem hzc fe&antes , utpote rudes & "vera Eloquentia gufu defltutos, quinon intelligunt,aliquiby verbis O)- fiureriOrationem,& cultum nitorémque nativz di&ionis extingui. DICOL ín Latina Oratione Con- ffrndio Latina (crvanda eft; Grajam Poé- tz interdum ufürpant, Ut Horat. lib.3.

Fies nobilium tu quoque fontium, Hiftoricis rariks licet nti grzca cor ftru&ione. Oratióibus verà vix aligad DICOTIL In Oratione Latina íp &anda eft maximé proprietas lingue L. rine, Namut quzque Natio in(titu iria & mores patrios habet , qv bus qui deftituitur, barbaras &. Pereg na; habetur ; ita unicuique Lingue :

* oan o9

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

didelio ir bütino reikalo vartoti svetimos kalbos Zodiius. Tegu juokiasi i$ tu, kurie taip daro, kaip i$ tamsig ir tikros iikalbos skonj praradusiy, ku- rie nesupranta, kad svetimkalbiais ZodZiais jie u2- temdo prasme ir sunaikina gimtosios kalbos spin- desj bei grozi.

i loryniskai reikia issaugoti lotyniskas kon- ijas, tuo tarpu poctai da£nai vartoja grai- kaip sako Horacijus III knygos 13 odéje: Fies nobilium tu quoque fontium.

(Tarp &iltiniy kilniu büsi ir tu, kuomet...

Verte H. Zabulis)*

Ir

Istrikams reciau leidiiama vartoti graikitkas kon- strukcijas, o oratoriams vos retkarciais.

IL. lopyni&kai reikia ziüréti lotymy kalbos em Nein rene statas ir j&imtus jpro£ius, nuo kuriu jeigu kas nu- tolsta, yra laikomas barbaru ir svetimdaliu, — taip ir kiekvienai kalbai büdingas savas israiskos büdas

Horacij us Lyriks V., 1977, p. 137.

* ano

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

144 Dsz Erocuriows OgaTORIA. eft (aus Genus propriuslepos , qui fi in. externum fermonem traducatur , non modo plerum nullam gratiam , fed z- etiam rifum meretur, ld veró confi- it nón in fola Cenfiruttione Grammarica: fed potiílim? in Conjunüiene quadam Vocum c Verborum. — Certo enim modo jun&z voces vim babent& clegan- tiam inuna lingua, quam inalia, ver- baidem fignificantia codem jun&a» Ordine,non habé:, etiamfi Conftru&tio grammaticanonvioletur. Utíihanc hitidamSententiam latinam Vara (epe editur itat, convertas voce patria, a- nimadvertes elf wram effe , incultam cr frizidam:tametfi Conftru&io gramma- tica fit bona.

Facile hic non folàm Ja"vene prola- buntur, qui Pbrafim Patriam plerumque. vcrbislatinis efferunt: verüm ctiam propter continuum linguz patriz ufi: utjam hoczvo no(trolstine legui non. minima fit res , (ut dicit Craffus) fcd inter magnas Ersten.

* n4

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

ir savas grodis, kuris, perkeltas j kita kalba, da£niausiai ne tik nesuteikia jokio malonumo, bet netgi sukelia juoka. Tai nulemia ne tik [skirtin- gos] gramatinés konstrukcijos, bet dar labiau — skirtingas Zod£iu ir garsu jungimas. Vienoje kal- boje tam tikru büdu sujungti garsai turi jtaigos ir groZio, o kitoje— ne; ta patj reiskiantys Zodziai, ildéstyti ta patia tvarka [netinka kitai kalbai], net jeigu gramatiné konstrukcija nepadeidziama. Pa- vyzdiiui, jei $ia puikia lotynika sentencija , Vul- tu saepe laeditur pietas " [paZodziui] isversi j gim- taja kalba [.Veidu dainai j£eidZiamas padorumas*], pastebési, kad ji yra neaiski, nedai-

li ir negyva, nors gramatiné konstrukcija ir tei-

singa.

Lengvai ia suklumpa ne tik jaunuoliai, kurie gim- tosios kalbos frazes perteikia lotyniskais Zodziais, bet ir mokyti monés, kurie nuolatos vartoja gimraja kal- ba, patiria tam tikru sunkumu. Nors müsy amZiuje lotyni&kai kalbéti néra lengva (kaip sako Krasas), bet, atrodo, jog tai daro didele garbe oratoriui. Mokiniai turi gerai padirbéti, kad i$ senuju autori jsisavintu

* go

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

plerimiz letiofimiró ut vocant)Pbrafins fcripta (ua exornet.

DICOIV. Pronanciatio ive prolatio vocum quoad vocales, commendata 4 Crado latine loquentibus, apud nos regulam certam non habet. Propria,

QVJESTIO II. Quid fit plani dicers? Die O PLANE dicere idem eft, quod dari: nimirü ut facil? omnia , pz ab Oratore dicuntur, cegwofiztur ab H Audito-

* nó *

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

lotynu kalbos savituma ir grynuma, kad Zinotu kal- béjimo büdus, kad juos jsimintu, kad da£nai raytu, kad manytu, jog jie patys igis Slove tada, kai savo ratus papuos gausiais rinktiniais [lotyniskais] posa-

aiskina lotyniskai kalbantiesiems, mes nesame pa- teike kokios nors taisyklés. Be abejo, lorynu kal-. ba turi savita tarima, ber skirtingos tutos [loty- ni&kus Zod£ius] taria skirtingai. Taigi kiekviena tauta tardama garsus turi laikytis gimtajai kalbai büdingo ipro£io. Skiemenu kiekis, kuris vienin- telis yra bendras, lyginamas remiantis eiledara ir. praktika.

Kalbéti aiikiai reiskia tq patj, ka ir suprantamai, bütent, kad visa, ka oratorius kalba, klausyrojai leng- vai pagautu ir suprastu.|Nors sis bruozas yra bendras

*auu"t*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

146 Dz Erocuriows OgarORIA, ditoribus, & inreligantur, Quz. virtus tametfi omnibus Artibus cornunis eft ; tamen peculiariterOratori eft neceffa- ria.Ceterz cnimScientiz &Artes com- ossa deae Lir UR quentia veró cum po) it. Et Phi- lofophus quidé Hu riecn fiquid fübtilisin Arte fua repererit,. poteft fenfu. fuo, tametfi id alios cele*; autita explicetmentem fuam, utnon omnino intelligatur. Quis verbin O- ratorum numero reponet eum , qui 44r nihildicit; aur ita dicit.ut propter ob- fcaritaténibil dixiffe exiftimetur? Atta- men reperiantur nonsalii, qui hic ma- nifefto vitio virtutis nomen tribuere) non verentur, Claram enim & apertam Oration:m exiftimant rudem effe & fim- plicem: Eraditamautem & ingcniofam talem debere effe cenfent, quz habcat fenfis aifrrafor, qui mon nif à Deüs intelligantur. Ea veró Opinio pu- t imprimi cam lumine rationis. Trrationabile enim eft, velle loqui cumaliquo, à quo intelligi 4 molis;

* u8 *

Z. LIAUKSMINAS . Oratoriné praktika..

visiems menams, ratiau ypa£ bütinas oratoriui. Mat visi kiti mokslai ir menai paprastai skirti ilsilavinu- siems monéms, o itkalba yra susijusi su liaudimi. Ir flosofas, ir astrologas, jeigu ka nors subtilesnio savo stityje pastebi, gali dziaugris savo atradimu, nors ki- tiems jis gal ir neaiskus, arba taip paaiskina jiems savo mintj, kad ji ne visai bus suprantama. Tuo tar- pu kas laikys oratoriumi ta, kuris arba nieko nepasa- ko, arba pasako taip, kad del neaiskumo atrodo, jog nepasaké nieko. Ta£iau atsiranda tokiu, kurie sios akivaizdzios ydos nesibijo vadinti dorybe, o aitkia ir suprantam kalba mano esant prasta ir neislavinta. Tuo tarpu mokslitka ir isradinga laiko tokia, kurios prasmé yra paslépta ir kuria supranta tik mokyti mo- nés. Tokia nuomoné visu pirma priestarauja sveikam protui. Juk neprotinga yra noréti kalbétis su kuo nors taip, kad nenorétum ar negalétum büti jo suprastas. Be to, tai priestarauja nurodymams vis tu, kurie ka nors ras apie itkalbos mena. Mat jie visi labiausiai vertina ai£kia ir suprantamq kalba. Pagaliau, tai men-

kina autoritet3 senuju vienos ar kitos kalbos [t. y

* d *

S LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. 147 nolis: «ur non poffis. Deinde adverfa- tur przceptisomnium corum, qui de Arte dicendi aliquid. poni d Hi enim omnes dilucidam& plnem Ora- tionem vehementer commendant. De- niqueimminuit Authoritatem veterum. Oratorum & Poétarum utriufque lin- guz, qui non minis dar? quàm ingeuio- Wende lt4que nemo fe unquam bene dicere exiftimet , nifi plani &perficuidicat, Idautem fet, ut Crafíus docet, verbi utetur ufitarisz ambigua "vitabit: mediocres ducet Ambitu y non difcerpet fententias, non rurbabit ordi mmm. Demum, quod capat eft, fi Propofirionem Orationis fae diredà con- femabir.

QVESTIO III.

Quid fit ornati dicere? Oeil mit ris, non in Verbi folis confiftit ; (ed Pape Nam cumomni ex re at- ss vui eere Oratio (ait Craflus )

Ha neque

* 120 *

£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

graila; ir lorynu — E. U.] oratoriy ir poetuy, kuric raié

aiskiai, o kartu iéradingai bei mokytai. Taigi tegu

nickas nemano, kad jis kalba gerai, jeigu jis nekalba. kaij

porre aac ccm diiai neteks pagrindo, o jeigu atimsi ZodZius, daly- kas neteks aitkumo*. Jis [Krasas — £. U.] daugeliu.

C i c e ro. De orator II, 5, 19-20.

* ago

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

148 Dr Erocuriow: Onarogia neque "uerba fedem babere poffunt , fi rcm fubtraxeris ned, ves lumen fi "verba femo- "viris. Idem maltisargumentis often- dit Prudentiam & omnem Philofopho- rumDo&rinam Oraterum effe Patrimo- mium. Olim enim ijdem Oratores, qui Philofophi, dicebantur: Neque diverfi erant Magiftri Eloquentiz & Sapien- tie, fed omnino ijdem; donecá Socra- teorti Sophiftz, repudiatá Eloquentia folam rerum cognitionem fibi vendi- carent. Ab his, veluti fui Patrimonij In- vuaforibus , repetédam dicit ille Oratori Rerum copiam ad ornádam & illumina. dam Orationem. Nomine autem Rei tum 4 zanenta intelligenda fant , tum vyis qua iam & modusin Argumétando. Ac Argumenta quidem fine Philofo- phiafepe multa ab imperitis ad confit- mandam caufam inveniüitur ; ut autem Orator advertat in Argumentis fitis, Quid delilc & olfcarii; quid rurfus fit o- bufium & evidens: in quo potiffimüm f- fiendum (it, & quid breviter commemoran- dum: n univerfum ut Act, Comf- quenti

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

argumenti jrodo, jog oratoria paveldéjo isa filoso- fi moksla ir imintj. Mar kitados oratoriais buvo va- dinami tie patys mones, kurie buvo filosofai. Ikal- bos ir iminties moké ne skirtingi molytojai, bet tie patys, kol Sokrato laikais atsirade sofistai, paniekine iskalba, pasisavino vien tik dalyku supratima. I5 ju, kaip savo palikimo pagrobéju, sako [Krasas], orato- tius curi susigrglinti dalyku gauss, kad ja papuoity ir pagrazintu kalba. Sakydami ,dalykas^ e gal- voje tiek argumentus, ientavimo. galia ir ü ic neprityre [kalbétojai], ne- turédami jokio filosofijos supratimo, da£nai suranda gausybe argumenny dalykui pagristi, tegu toks ora- torius atkreipia démesj j tai, kas jo argumentuose. yra silpna ir neaisku, o kas, atvirkitiai, stipru ir aii- ku, prie ko reikia ilgiau sustoti, o ka trumpai pami- néti. Apskritai kalbéti subriliai, nuosekliai ir astriai, nenukrypti nuo temos — viso to jis gales pasiekti tik tada, jeigu Zinos dalylaj prigimti ir bus perprates dialektikos moksla. Tatiau a$ £ia issakiau klaidinga nuomonz qj, kurie niekina nuodugnias studijas, nes

* 75 t€

S LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. 149 quenter & acriter dicat, prope) 3 teneat , perficere non red he maturas cognofrar Cy Pracepris Dialcülicis inffratiu fir. Sed. animadverti híc er- roneumTudicium plurimorum, qui Altio- v4 fludia a[pernantur, propterea exiftimant fcholafticis tantüm difpu- tationibus ea neceffaria effe , nulli auté alteri ufui, ned, privato, ned, publico ,in- fervire poffe. Ad confirmandam opi- nionem fuam afferunt inprimiQaaftio- nes nonnullas, quz Philofophis ma- gno verborum & rationum apparatu proponi & agitari folent;nihil tamé ad. vitz Civilis iaftitutioné conferunt ; ut fant plered, Dialetica Praceptiones, Enti rationi, Diflindiones, Puncta , Modi rerum & fimiles. Deinde exempla producunt quorundam Philofophorum,quibus ni- hil à Philofophia Civilis prudentis ac- ceffife videtur, Imó veleo nomine maximé deridéturab alijs , quód das Philofopbi finr, nibil tam fapiant, V: his rationibus non magis Philefopbia Reipublicz, quàm Inteleclu naturx hu- H3 manz

* 024 *

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

mano, kad jos reikalingos tik scholastu disputams ir niekam kitam — nei priva£iam, nei viesam reikalui — negali duoti naudos. Savo nuomonei pagristi jie pir- miausía pateikia kai kuriuos klausimus, kuriuos pa- prastai svarsto filosofai, pasitelke didZiulj Zodziu ir jrodymu aparata, ta£iau kurie niekuo neprisideda prie pilietinio gyvenimo sutvarkymo, o tokie yra: dauge- lis dialektikos taisykliu, protu vertinami dalykai, skir- tumai, nuomonés, argumentavimo büdai ir pan. To- liau kaip pavyzdj nurodo kai kuriuos filosofus, kuriais [remiantis] atrodo, kad filosofija nieko neprisidéjo prie pilie£iu iimintingumo. Negana to, jie yra kitu smarkiai ifjuokiami dél to, kad, büdami filosofai, nic- ko nesupranta. Ta£iau tais argumentais jie daugiau jrodo filosofijos nenaudinguma Respublikai, negu in- telekto — £mogaus prigimtiai. Mat labai da£nai mü- su protas iigalvoja daugybe absurdisky dalyku, kaip antai o£iaelnius, chimeras, aukso kalnus ir kt. Be to,

* m5

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

ijo De Erocuriowe Ogaronia. enim perízpe Ratio noftra comminifci- tur abíarda ut Hircocervos , Cbimaras , montes aureos. Przterca non pauci inve- niuntur, qui (ont deridiculo alijs pro- pter [tupiditatem. Eadem ergó eft Ratio Intelle&üs c Philofopbie. Jam finemo fanus dcítitui Intellehu vult, propterea, qaàd multi inveniuntur inter homines, qimaléIntelle&uutantur:certé nemo otiam prudens defpicere poteft Philofo- phi«m propter eos , qui nemen quidem... Philofophia ufurpant;reverb autem rudes funt & ffolidi , fivc fua defidia, fivc naturz hebetudine, iones veró & Difpatationes Philofophicz non ita funt inutiles, utapparent. Oculi bumni fi ftru&uram (pc&es, exiftimabis pleraq; effc minuta &fuperflua: ut tot bumores, mervos tunicas ,membranulas, — Nihilo- inàs hzc Oculum conftituunt , & vi- dendi ficaltatem pre(tant. Eadem ra- tione diffzrendü eft de Philofophi.Hac cnim jam quód PLURIMA preterquam quà erm

* n6 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

nedaug atsiranda tokiu, kurie del savo kvailumo bü- tu kity pajuokos objektu. Nors néra né vieno pro- tingo Zmogaus, kuris norény netekti proto, bet vis délto galima rasti moniu, kurie blogai savo proru naudojasi. I5 ties né vienas protingas 2mogus nega- li niekinti filosofijos vien del tu, kurie tik filosofu varda teturi, o i$ ikruji yra tamsüs ir kvaili ar dél tingéjimo, ar del savo bukos prigimties. Tiesa sakant, filosofiniai klausimai ir disputai néra tokie bepras- miai, kaip atrodo. Jeigu paziürési j Zmogaus akies sandara, tai pamarysi, kad joje yra daugybé maiy- £u, judriu komponentu, pavyzdiui, skystis, nervai, plévelé, apvalkalas. Ta£iau jie sudaro akj ir teikia ge- béjima maryti. Tokiu pat büdu reikia samprorauti ir apie filosofija. Ji ne tik apima daugybe Zinojimui büting dalyku, [aiskindama juos] po madyri klausi- mili, bet ir a&trina Zmogaus prota, kad jis tick vie- Éuose, rick priva£iuose dalykuose galétq atskirti, kas

-amÓo

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca»ur IX Nu SCITU PERQVAM spend

meme rd suri

fcholis valedicunt. Nimirum, Ili ffudere defment, uli ffuaia incboare debebant. Sola. igitur Latinz Li aliquantula No - titia differunt ab ini, Ceterà ipfis omnino pares, Nequemultüm juvari poffuntlc&ionelibrorum. Quz enim legunt, nonintelligunt. Ac veluti Cz- cu colores non difternit- ita ilti (ine Philo- fephia , quz verisfimum Intelle&üs no- ftri lumen. elt, neque acumen Ingenij neque Eroditionis Eeganriam ,neque» genuinamSapientiz Formam in aliorum Scriptis agnofcere poffunt. Sed hzc Obiterannotáfie (atisfit. Jam ut ad

inftitatum redcamus. DICOIL. ORNATUS Orationis fpe- atur inprimis in fingulis vetbis. Verba. H4 fingu-

* 128

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

yra tikra ir teisinga. Todel man gaila ty jaunuoliu, kurie, pasieke retorikos klase, atsisveikina su mokyk- la. Tai yra liaujasi studijuoti ada, kai turétu pradéti studijas. Taigi vien tik sioks toks lorynu kalbos moké- jimas juos skiria nuo nemoldu. Visu kuo kitu yra su jais lygüs. Ir nedaug £ia tegali padéti knygu skaity- mas, nes to, ka skaito, nesupranta. Taip, kaip akla- sis neskiria spalvy, taip jie Pe filosofijos, kuri yra tik- roji müsy. intelekto iviesa, negali j£velgti kitu rastuose nei proto astrumo, nei issilavinimo Zavu- mo, nei tikrosios i$minties apraisku. Taciau pakaks tai tarp kitko paminéti. O dabar grjZkime prie pa- grindiniu dalyku.

.. Kalbos puosnumas pirmiausia slypi ZodZiuose. Pa- vieniai Zodiiai turi arba tiesioging prasme, pa- vyzdiui, Zmogus vaikicioja, arba perkeltine, tarsi pasiimta i$ kitur, pavyzdziui, prevos juokiasi. Tarp.

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

352 Dz Erocurrowt OznaroRIA. fingula vel (unt propria, ut, Hemo ambu. latyoel aflumpta,ac quafi advocata ali. unde ; ut, Prata rident, Ex propriis vilis & ololeta fagienda funt, le&a & ilufris fumenda; in quibus plenum quiddam & (onansapparet. Exaffumptis?rifra & innovata raro ufürpentur: translata. Izpà, Hisenimfit res interdum clarior, ut, calo tonitru cintremit; clariüs eft quàm,vchementer tonat. Interdkm ma- gis fignificatur, ut, Confilium didis cónve« flit. fepit (edulo, pro, Occultat, Interdum breviüs explicatur jut relum manu fugit, pro, pcr impudentiam elapfam eft,

DDICO Ii. Spe&atur rurfus ORNA- "TUS in verborum continuatione, quz exigit. L Collocationem, Hzc cavet, ne verba afjer? & biulc concurrant, (ed leniter & aqualiter fiuant, — Vide Soar, lib. . C. 5j. 1I. Exigit Modum & For- mam, Hzc in numero Oratorio confiftit, Nuneru gutem eft menfura & ordinatio cvm, prout ba lengu brevibave fjllabu. cenflant , (ve ut babent ceram quandam mora Cr (hasiim in promunciatione, Porto

MN.

* no *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

tiesioginés prasmés odii reikia vengti prasty ir pasenusitj, o vartoti rinktinius jr Zinomus, kurie daro kalba aiskia ir skambia. [Tarp perkeltines prasmés Zodiiu reikia vengti vartoti senus ir at- naujintus, daznai — metsfonikus, Dél ju dalykas neretai tampa aiskesnis, pavyzdziui, dangus dreha

apdengia odiais,stropiai aptveria viexoj pa-

ia. Kartais paailkinama trumpiau, pavyzdziui,

inklas i rankos isprüdo vietoj begéditkai elgda- Eus

IL. Puoinumo sutikia periodas. Jj sudaro: 1) Jodziu déstymas, kur svarbu, kad Zodziai nesusidurtu aktriai ir Siurksiai, bet plauktu svelniai ir lygiai (Er. Soariju, III kn. 33 skyriu); 2) ritmas ir [Zo- dinés israiskos] forma. Pastaraja sudaro oratorinis metras. O metras yra garsu kiekis ir tvarka, kuria.

Kiprijonas Soarijus (Soarius, 1524-1593) — ispan jézuitas, retorikos profesorius, kurio veikslas De arte rhetorica libri res ex Aritotee, Cicerone et Quintiliano deprompti (Coimbrae, 1560) daugiau nei 200 mety buvo pagrindinis retorikos vadovelis jézuim, molojdosc. XVI-XVIIL a. buvo üleistas 98 karus (K- E s re ic h e r.Biblio-

grafia Polska, t. XXVIII. Krakiw, 1930, p. 341-343.

*onm e

|

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX, Ng Fámeru acceptus eft 3Poétis(qui iidem. olim erant cum Muficis) ad demul- cendasPrimimaures; Deinde animos Auditorum, Ut enim Cantirum & Car- mim aptis numeris compofitum dele- &ataures, &animostenet: ita Oratio eaduntaxat jucunda effe potcít, quz ita verbis concluditur, ut cum aurium. animorümque fenfu confentiat, Eft enim bare quzdam Menfura in a- nimis noftris,quam vel Imperiti a fcunt. Et quamvis caufam ejus seite: dere non posfint ; fiquid tamen aptum &conclufum & Lene, aut rurfus cartum, gnolixum & diflertum audictint, hoc ma- lijillad &ene di&um,non ratione decer- nunt,fed (enfa experiuntur. Ergo utin carmine, ita hic Pede; obfervandi (unt : fcd in Carminefant ccrtz leges, quas redi non licet ; In Oratione N4-« mma efl liberior: Nec Rythmicorüaut Maficorüacerrima norma , fed aurium animid judicio verba dirigenda funt. Commendantur tamcn ad inchoandá Periodum Dadylu, 5; »ndeu , Creticu. Hy Ad.

* 32

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

lemia ilgu ir trumpu skiemenu kaita, ju istarimo trukmé ir laikas. Metras yra paimtas i$ poetu (o jie kitados buvo ir muzikai), pirmiausia tam, kad glostytu klausytoju ausis, o paskui — siclas. Taip kaip giesmé ir eiléraktis, paralytas tinkamu met- ru, diugina ausis ir pavergia sielas, taip ir kalba tik tokia gali büti maloni, kurig sudarantys Zo- diiai vienodai patinka ir ausiai, ir sirdiiai. Mat yra müsy sielose kaZkokia igimta matuoklé, kuria turi net ir neissilaving Zmonés. Nors jie negali paaiskinti prieZasties, taciau kai girdi tinkama, rit- mi&ka, ramia kalba arba, atvirkitiai, prastai pa- rengta, iitesta, padrika, — atskiria, ne tiek protu, kick pojütiais, kad ana yra gera, o sita bloga. Tai- gi kaip eiléraityje, taip ir £ia reikia paisyti pédu; taciau eiléra&tiui yra privalomi tam tikri désniai, kuriy negalima paieisti, o kalboje metras Zymiai laisvesnis. Zod£ius reikia déstyti ne tick laikantis gricitu ritminiy ar muzikiniu normu, kiek kliau- jantis klausa ir Sirdimi. Siaip ar taip, periodo pradiioje rekomenduojamas dakrilis, spondéjas ir

* 5 4

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

M4 Dr Erocnriows OmaroRiA

DICOIIL Spe&ctur ORNATUS ter- tio inTropis & Figuris. Dehis vide» Soar. lib. 3. à cap. 8.

DICO IV. Spe&atur quarto OR- NATUS in affe&ious. Affedu enim fant. veluti Colores quidam, quibus natura & nabitusanimorum depingitur.Eam ob rem flatuas ctiam atquc imagines eba- lsgsntiores effe jadicariils, quà melils ef- felius natura in eis expreflos videmus, Adhzc omnis Ornarw,

d dele&at fenfum ,bencvolentiam vorémque meretur: ita Aff. apté tra&ati mirific? recreant animos Au- dienfium, & in Sententiam dicentis etiam invitostrahunt. Atque hoc eft, (ait Quin&il. libro 6. cap .3. ) quod dimimatér ip judiij, — PrObatiorcs enim

* DA *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

kretikas, o pabaigoje dichoréjas ir j jj panasüs, taip pat spondejas, dalilis, du dakriliai, doch- mis, Metro vartojima kalboje daug lemia prigim- tis, dafnas ir stropus ralymas, 5ymin oratori skai- tymas.

III. Puosnumo teikia tropai ir figüros. Apie juos 2r. Soarijaus IIT kn. nuo 8 skyriaus.

IV. Puoinumo suteikia afekaai. Mar afektai yra tarsi kuriomis atvaizduojama prigim-

tis ir sielos büsena. Dél tos prieZasties manome, kad tos statulos ir paveikslai yra graZesni, kuriuo- se geriau ibreikdti prigimties afektai. Taipi nors kiekvienas puosnumas, kuris dziugina jausmus, nusipelno palankumo ir pritarimo, radiau tinka- mai panaudoti afektai nepaprastai atgaivina klau- sytoju Sirdis ir net rin&ius vertia pritarti kal- bantiojo mintims. Kaip tik jie yra pagrindinis dalykas (sako Kvintilianas VI kn. 3 skyriuje)*,

Quincilianu s Insiuto orari, VI, 2, 3-12.

x Po

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca?ur IX. »$ eunti Golem ncfcam lisrem Judices putent Affcáus prz- flant,ut etiam velinr. Porro duplex eft genus Affc&uum. Alterum vocatur o quafi moralia quidam Affcdu. sie motus & affe&us lenis & mitis. C aur noftri morcs dicédo pellucidi fiüt ; aut alieni Oratione exprimütur.Nera- petum, cüm fequimur dicédi modum, qun pentan confuetudine ufürpart let. Ut e(t. fingere, aut pra fe ferre amo- vem erga Adroerfarium. | Depracari boflem. arridere avgurà Cr jucunda. Acutà perfirin- gere. Simulare timorem. De (e aliquid, vel de Adver[ario narrare. Con(alere. Auditae res, Deferibere mores aut fngulorum , aut Gremium. Ethis ümilia. Nihil hic fuperbum effe dcbet; (ed omnia jucunda probabilis, & credibilia dicenda. funt. Exempla vide pro Sex. Rofc. lbi. Qua[o, Eruti, ut boc. inbonam partem 4c- tipias &c. Et, Cum boc mado accu[as, Eru- ti, Nonne boc palàm dici, Ego quid acce- prim (io, quid dicem nejcio.Et infrà de- fcxibitquomodo (c gcíferit. Ertiusin Hé accu-

* n6 *

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

kuris nulemia sprendima. [Kalbétojas] pateikia irodymus, kad teiséjai laikyny müsu byla geres- ne, ir suZadina afektus, kad jic norétu tai daryti. Taigi yra dvi afekty rüsys. Viena vadinasi in, t. y. tarsi koks moralinis nusiteikimas. Sis susi- jaudinimas, ar afektas, yra ramus ir &velnus: [jj pasitelkus] tiek mas jprotiai kalbant pasidaro ai&küs, tiek nusakomi kit jpro£iai. Taip atsitin- ka rada, kai kalboje vartojame tokj kalbéjímo bü- da, kuris jprastas artimai bendraujant. Pavyzdfiui, vaizduoti arba rodyti meile priesininkui. Maldauti pricia. Smaik&£iai ir linksmai juokauti. Aátriai peikti. Vaizduoti baime. Ka nors pasakoti apic save arba prictininka. Pararti klausytojams. Pa- vaizduoti jvairiu moni ar tautu paprocius. Ir panatiai. Cia neturi büti demonstruojama pui- kybé, ber turi büti sakoma visa, kas malonu, tiké- tina, jtikima. Pavyzdi Ziürek [Cicerono kalboje] ,Uz Seksta Rosciju*. Ten sakoma: , Pralau, Erucijau, kad rai priümtum u£ gera". Ir t. t. Arba: ,Sitaip kaltindamas, Erucijau, atrodo, atvirai pasakai: ko- kj ufmokesti gavai, Zinau, ka pasakyti, nedinau"?.

Cicero. Pro Seno Roxio XXI. p.8. 2r. Markas Tulijus Cicerona s. KalbosV., 1997, p. S3: Cicero De oratore, Ill. 30, 120.

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

fjó Ds Etocuriowr Onaronia. accnfádo, Item Divin. in Ver.Confert fecam Czcilio: & Hortenfij agendi modá exagitat. Etalibi frequéter.Hoc genus Cemem & Prudentem ac bene mora-. tum Virum exigit. Alterum genus dicitur saloc Pasfio : & eft ARcGus concitatus

& vehemens, qui circa Iram, Odium,

Metum , Wevidiam, miferationem "ver(a-

twr. Huc pettinent Amplifiationes ,

maxim? rem augent , & Figure ar- Ites, ut Exclamatio, Interrogatio. Apo- firopbe & fimiles. E; la apud Ci- ceronem multis in locis itur, at pro Quin&. ibi. Nunc caufa perrorata

&c. Pro P. Sylla ibi.Quamobrem vos Dij

Patrij &c. In Catilinam, Etalibi. 1n.»

Affeibu, rradandu hzc. obfetvandas

fant ex Quin&iliano.

1. Tota. Cau[a "uires Orator ante oculos ponat,at cám viderit, quid invidio- fum, favorabile , invifum , aut fit in rebus, aut videri poffitl, ca dicat, quibus, f. Judex ipfa efot , maxim? moveretur.

2.1» parri rebu. Affeiu maguos vn

m-

* 188 9

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

Toliau prato, kaip elgési Erucijus kaltinimo me- tu. Panaliai kaltinamojoje kalboje ,Pries Veri" ly- gina save su Cecilijum ir aptarinéja Hortenzijaus veikimo büda, Ir kitur da£nai [galima rasti pana- iu pavyzdiiu]. Ta [afektu] rütis ugdo malonu, protinga, padoru Zmogu.

Kita rüfis vadinasi z&Üv — aistra, t. y. pakilus, aistringas jausmas, isreiskiantis pykti, neapykanta, baime, pavyda, gailestj Jai priskirtina am plifi- kacija, kuri labai iipletia kalbos apimtj, ir u£- deganéios figüros, kaip antai: sufukimas, klausimas, apostrofa ir panaiios. Cicerono kalbosc ga- lima rasti daugybe pavyzdziu, antai kalboje ,U£ Kvinkciju*, kur sakoma: ,Dabar byla aptarta..." ir t. t; ,U£ Publiju Sula": ,Dél &ios prielasties jüs, dieviskieji senatoriai..." ir t. t; ,Prie$ Katilina" ir ki- tose. Su£adinant afektus, kaip nurodo Kvintilianas, reikia laikytis 8iu taisykliu:

1. Visas bylos aplinkybes oratorius tegu aikiai ii-

désto, kad büry matyti, kokie dalykai kelia pavyda,

palankuma, neapykanta, ir pasakytu apic juos taip, kad susijaudintu pats, jeigu büry teiséjas.

2. Kalbant apie ma£us dalykus, nercikia Zadinti

—

* 79 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

«4. Ad mecvendas lacymas mon nifi fummis. ingenij viribu aggredi audeat. — Nihil habet ifta res medium; fed aut /a- cbymasmerctur, autrifam. —

3. In Épilogo potíafimé (. feré ubique facit Cicero) movendi [unt Af-iu,

4, Summa circa movendos Affe&us in hoc pofita eft, ut mo-veamar ipfi: nec evultim tantum, fed. animum accom

Mrpreri ribs pet Phbátafias, Terum abfen- nim adiri ritatem fangamu imagines. Ut fi Homi- genium , clamorem, 4s i mem, & fimilia. Vide Cicer.proRofc. Amer.ibi: Nonne vobis bac quaaudiflis, £tTWTe o6lis videmini? Judices Kc.

Hy DICO

* Mo

Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.

dideliu afektu. Antraip atrodys lyg küdikiui ude- tum Heraklio kauke ir koturnus.

3. Tiek visur kitur, tiek vartojant afektus, kalba turi tolyd£io stipréti. Nes jeigu ko nors nepridedama prie anksciau pasakytu dalyku, atrodo, kad kazkas atima- ma. Afektas, kuris nuslügsta, lengyai i$nyksta.

/. Norint sujaudinti iki aSaru, reikia pasitelkti visus gebéjimus. Vidurinio atvejo néra: arba dalykas ver- tas alaru, arba juoko.

5. Geriausia afektus sujadinti epiloge (taip beveik

pes daro Ciceronas).

6. Suzadinant afektus, svarbiausias dalykas yra tas, kad susijaudintume patys: tai pasalcytina ne tik apie veido iéraiika, ber ir apie siela. Lengvai sujaudinsime panaudodami ismone, t. y. nesanéius dalykus, gar- sus, veiksmus vaizduodami tarsi tikrus. Pavyzd£iui, jei gailisi nuzudyro Zmogaus, tegu primena dejones, Sauksmus, Zaizdas, krauja ir pan. Zr. Cicerono kalba ,U£ [Seksta] Rosciju i Amerijos", kur sakoma: ,Ar jums neatrodo [teiséjai], kad tai, ka girdéjote, regé- jote savo akimis?* (XXXV, 98) ir c. t.

* "o

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

1$ Ds Erocurows OmaroORiA.

DICOV. Spe&atur tandem ORNA- TUSinapra Hypotheíeosad Thefim., translatione. Nom juxta Cicer. 3. de O- fat. Sumt ermati.fema Orationes ea , qu& latisfant co agantur; &v à privvata 6r fmgu- lari Controverfia (ead Univerfi generi vim. explic. conferumt 6v comotr- sunt. Sed judicio efthicopus. Caven- da enim eft. Perifologia: quz. facilé committitur, fi dc rebus alioqui claris prolixior inftituatur Rariecinatio. Vide quz diximns de Sententijs Cap. 4. q.t. Conclaf.1.

QVJESTIO IV. Quid fit sptà dicere? CO. Apté dicere, eft convenien- ter Rebus perfonisqne dicere. lta

eft Cap. 7. Etin Praxi hic oftédetur,

2, Per-

* oa

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

V. Pagaliau puosnumas rebünie panaudoras tin- kamai pakeitiant hipoteze j teze. Nes Ciceronas vei- kale , Apie oratoriy" sako: , Puosniausios yra tos kal- bos, kuriose oratoríus aptaria daug temuy ir nuo privati bei atskiry klausimu pasuka ir percina prie bendry klausimu aiskinimo"'^. Bet cia reikia elgtis apgalvotai: vengti iétestumo, kuris lengvai atsiranda, jeigu apie aiskius dalykus sudaromas platesnis silo- gizmas. Zr., ka apie tai kalbéjome skyriuje ,Apie sen- tencijas" (4 dalies 1 klausimo 1 iivada).

KETVIRTAS KLAUSIMAS. Ka reitkia kalbéti ti i?

Sakau. Kalbéti tinkamai reitkia kalbéti taip, kad kalba pritiktu svarstomiems dalykams ir asmenims. Taip sako Krasas minétoje vietoje.

Taigi Cia reikia apgalvoti &tai ka:

1. Ar svarstomieji dalykai priklauso aukétu, Zemu ar vidutinig dalyku grupei? ir, kaip reikalauja dalyko prigimtis, reikia parinkti [tinkama] jam iskalbos sti- liu. Apie tai buvo kalbéta [sios knygos] 7 dalyje ir praktiskai bus parodyta cia.

Cicero. De oratore TII, 30, 120.

* oa t€

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. 159 2, Perfona dicenti , sitné cir Maturu , E- ruditus, Religiofus? An Jurvenu Inexero itat, Politicu. 3. Perfena Auditorum; in quibus fimilia occurrunt.

44. Tempus &? ordo rerum , ut non permi- fceantur promi(cué priora cum fe-

Jg. Huc peat, apta Rebu. Verba. adjun- geres Affelüsque convenientes asfi- gnare.

6, Hac VALER AUD E. quod ubique fpe&ádum Oratori Qua in re poffe quid decear facere , Ar- tis & Naturz eft: (rire quid Toren deceat , Pradentiz.Hzc eft DoGrina de Elorutioue breviter colle&a ; que á Ciceróe & alijs copiose tra&tatur.

PRAXIS DOCTRINA Hocloco non catantüm,quz ilo (a pite di&a fant, Exempli illvftrabo; fed etiam eaomnia , quz ab initio libri fi-

gillatim per difinga Capita expofui, fi- mul propium, & oliendam — C

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

2. Ar lalbantis asmuo yra subrendes £mogus, asi

vines, religingas? Ar jaunuolis, nemokytas, politikas?

| Reikia paisyti laiko ir dalyku sekos, kad nesimai- ankstesni dalykai su paskesniais.

ls. Reikia Ziüréti, kad dalykus atitikty Zodziai, kad ipee aces iode

6. Su Sia savybe siejasi deramumas (decorum), j kuri oratorius visada turi atstivelgti. [güdis ir prigimtis padeda visur kur daryti tai, kas dera. Zinojima, kas ir kada dera, suteikia ismintis.

Toks yra trumpai isdéstytas molymas apic clo- kucija. Ciceronas ir kiti apie tai kalba platiau.

Praktiniai nurodymai Sioje vietoje iliustruosiu pavyzd£iais ne tik tai, kas buvo kalbéta &ioje dalyje, bet ir visa tai, ka atski- rose dalyse isdéstiau nuo knygos pradzios, pateiksiu

* MS *

5. LAUXMIN. Praxis oratoria.

160 Ds Erocurtowr OnarORIA, fingula in Oratione locum babeant. Mate terias erg illas in triplici genere Eh fM Come ir mem babes, Oratione explicabo. Momeo autématuréne cuiquam veniat in mé- tem, exiftimare mc, Orationes, af Ex iion efe limatae Vue Scioenim quantumijs defit ad perfe- &ionem. Neque mens mihí unquam fuit, Elequentiam offentare , quz nulla eft in me,fed mcistantàmDi(cipulis Exer- ditium Artis Rhetorica in Exemplo propo-

pleno gradu codem progrediar , difja- Tes eva prohibent: quz. (aperioril etiamannis impedimento fuerunt.At- tamen nemo jure me reprebenderis , quà aliibese eris: 8 menie biam certádum , veluti in ftudio , eriam ma anccuminvitem Sienim pracurrife vi- debrr, hilhil detrimenti patiar. Quod fi Molodesiteddtet ehe to pl "jronibus vvincar, ctiam gloriam mere-

* M6

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

ir parodysiu, kaip tie dalykai pasireiskia kalboje. Sia mediiaga iidéstysiu pagal tris kalbu rüsis, kurias ap- tariau atuntoje dalyje. Ii anksto jspju, kad kam nors neateitu j galva, jog kalbas, kurias &ia pateikiu, a$ laikau puikiai parengtomis ir nudailintomis. Zinau, kiek joms crüksta iki cobulumo. Niekada man neki- lo mintis pademonstruoti itkalba, kurios visai netu- riu, bet tik mano mokiniams pateikti pavyzd£iu re- torikos meno praryboms ir tarsi nutiesti kelia, kuriuo jie; manau, tiesiausiai gali pasiekti iskalbos virsüne. Man pama£u ten pat eiti kliudo jvairüs rüpesciai, kurie jau ir ankstesniais metais daré kliü£iu. Tatiau niekas teisétai negali man uZdrausti, kad kitiems ge- ro noré£iau, ir, büdamas vyresnis, kvieziu su savimi jaunuolius j [kalbos] varZybas tarsi j stadiona. Ir jeigu pasirodys, kad mane pralenke, jokio nuostolio nepatirsiu. O jeigu, ko labiausiai trolcitu, Siose lenk- tynése büsiu nugalétas mokiniu, pelnysiu slove, nes manysiu, kad savo pastangomis bent &iek tiek padé- jau jiems pasiekti ta pergalc.

Toliau [pateikiamose] kalbose skaiciais pasymé- siu argumentus ir tuos dalykus, kurie turi didele

toa os

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX, 16r bor, med enim operá ad eam vi&oriá aliquantum auxili) attuliffe cxiftimabor.

meris Argumenta & res. majoris momenti ad Artificium. Fisiche rie vero quz vel per fe patent, vel minuta fant , legentibus relinquam. Quisenim effet mods cribendi, 6i fingulas Figurar, Tro- pes, Periodo; & fimilia, enumerare vel'e- mus. Explicationem Numererum in finem rejiciam. Sic enim «ur totam (imul O- ratione, fine iriterruptióe, quif- que poterit,aur (i volet Artificium co- gnofcere;confület numeros. Relegat Interim ea,quz monuimus Cap. 8. poft Difpo. Orationum in Adver. 1.

IN GENERE DEMON- STRATIVO,

Caufa, Propofitio , & Kpimiptrer y

HARACTER dicendidebet effe

^ Meliecris. Agnofces antem Medie- arem Characteren , fi adverteris Perioder

effe neque prolixas nequc curtas ; 4f- » je

* as

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

reiléme meniskurnui pasiekti. O visa kita, kas arba. savaime aiiku, arba néra taip reil&minga, paliksiu skaitantiesiems. Nes kaip turé£iau ralyti, jeigu noré- iau itvardyti atskiras figüras, tropus, periodus ir pan.? Skai£iu paaitkinima nuksliau j gala. Taigi jei kas nors nores, galés perskaityti visa kalba be per- traukimo, o jeigu norés su£inoti meniskumo princi- pus, tegu pasiziüri j skai&ius. Tuo tarpu tegu per- skaito tai, dél ko jspéjome asuntos dalies pirmoje pastaboje po kalbu isdéstymo [aptarimo].

Vaizdinguju kalbu rüsis T iix ir alin

Ju stilius turi bri vidurinis. ;. Vidurinis stilius yra toks, kai vartojami nei ilgi, nei trumpi periodai, san- türüs afekrai, ne verlios, bet malonios ir ritmingos figüros, o tokios yra antitezés, ritminés periodo

klauzulés, konversijos, palyginimai ir pan.; turi büti

* MwM9 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

xó: Da ErocuroNs OnaTOR1A, fetus temperatos , Figuras non arden- tes, (ed fuaves, & numerofas, ut funt Antbiseta. fniliter cadetia & dementia , Comverfiones, Compar. & [miles , ipfa Ceompofitio Artem prz fe ferre debet , & deindu(tria quzfitam Concinniterem di- &ionis. Etquoniam juxta dita dc Af- fe&ibus n. 3. crefeere debet Oratio , id- Circo circa finem erunt & longieres Pe- riodi & Affe major.

ORATIO.

1.) Malta perízpe in vita hominum.

M sou Omatif. quz mife- ram & acerbam hominibus vitam red- dunt. (2.) Ejus veró rei caufam fi inve- ftigare velitis, non aliam profc&o effe deprehendetis , quám ipforum bominum hebetudinem,qui ca, quz bene beaté- que inftituendam vitam fpectant», providere nó poffunt, Dixerim potiüs , Rolunt. (3.) Sepius exim ce «mimi impetu, mow cenfiio , regantur. ( 4.) Excodem in(citiz fonte manare credo illo-

* 50 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

akivaizd£iai matoma kompozicijos saranga ir pastan- gomis pasiektas kalbos darnumas. Kadangi, kaip sa- kéme kalbédami apie afektus (3 punktas), kalba pri- valo stipréti, todél pabaigoje turi büti ilgesni periodai ir stipresni afektai.

Rae

[1]. Da£nai monii gyvenime, garbingiausieji klausytojai, jvyksta tokie dalykai, kurie padaro ta gy- venima varginga ir nemalonu. [2]. Jeigu norétuméte su£inoti to prieZastj, tai neabejotinai rastuméte, kad. tai ne kas kita, kaip atbukimas patiu Zmoniy, kuric nepajégia iivelgti cu dalykay, kurie daro gyvenima gera.

ir laiminga. Geriau pasaky£iau, nenori. [3]. Mat da- nai vadovaujasi aklu Sirdies potraukiu, o ne protu. [4]. Ii to paties neZinojimo &altinio, manau, plaukia taip pat ny Zmoniy tinginysté: kadangi nesupranta ilkalbos bütinumo, niekina kalbos sudarymo mena

* 1532

S. LAUXMIN, Praxis oratoria.

iex insons 36 illorum quoque hominum ignaviam ; i cüm Eloquentia neceífitatem igno- prx Artem etiam & ftudium confor- mandz Orationis defpicatui habent ;, rumque publicé privatimque delin- quant; fi multa agunt, multa (üftinent , quz neque agere neque perpeti vellét. (5. ) Hoquentia enim virtus quadam efl perfettio natura bumana , ufque adeo ad ufus & mores hominum accommo- Ferd rer es Repub. fieri , fed nec ip(a quoque vita d fuftineri poffc videatur, (6.) Nolim exiftimetishzc à me dici more illorum Oratorum, qui res parvas am- plificando augent;verüm ita, ut res eft. (7.) Quod fi vos mihi tatum modà. temporis concedetis, quo animi mei fenfum Argumentorum mométis con- firmem, fpero fore. ut ea, quz à mc af- ferri de Eloauztie nece fate audiveritis; ipfi veftris judicijs atq; fentencijs com- probetis. (8.) Ac initium quidé de Elo- 4seria dicendrinde ducédum eft,unde. & prin-.

* 0502 *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

ir molsla. Todél neturi stebétis, jei da£nai vielai ir privatiai sukdysta, jeigu daro ir iSken£ia tai, ko nei daryti, nei kesti nenorény. [5]. Mar iikalba yra tam

"rst aa

in dais Feniel prigimestobul m kad Videns pe irisesdaie. je» bet ir paties gyvenimo E Iti, atro- do epis [6] NenoreBan, kad manyrumáte jog "af tai pasakiau sekdamas tais oratoriais, kurie, pasi- dil, kad nip yra. [7]. Jeigu tiktai jüs man duosite laiko, kad a$ savo mintis sutvirtinéiau argumentais, tikiu, atsitiks taip, kad tai, ka igirsite i$ manes apie iikalbos bütinumz, patvirtinsite patys, remdamiesi savo sprendimu ir nuomone. [8]. Bet prad£ia to, ka. reikia pasakyti apie iikalba, glüdi ten par, kur pra- sideda bendro gyvenimo pagrindai ir egzistuoja

* 1015 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

164 Dz ErocurioNE OnaTORIA. & principium vite communis extitit; & tota deinceps erdinat? vivendi lex con- ftat. Nam colloquendo amicitias con- traximus; Ac tandem ex agris & fylvis in Civitates & Urbes devenimus. ( 9.) Hic verà qua ratione fübfiftere ac o- mnino vivere po(femus, nifi eris & lin- gua facultate adjvaremur; Hác mutuos animorum fenfus explicamus: hac in.» commune confülimus: hac promulga- musleges: abhac, quz domi bellique agenda (unt, proferuntur. Hujus deni- que adminiculo Divina Oracula co- gnofcimus;& virtutis moduin,& ratio- nem docemur. (1o.) Quid fi quis exifti- matnatare bacdona effe quz unicuique abortu fimul cum vita vecem dedit , ut. non magnopere in ca re laborandü fit, is, inquá advertat, nóomnesita verba ufürpare, quemadmodum bomini loqui neceffe efi. (11.) Etenim quemadmodi án Mufica arte non fatiseft vocem edi- diffe; impuliffe nervos; inflaviffe tibias; fed hzc omaia, ut fcit? fiant , oportet». Adfit men(ura certa vocis, Carmen fit aptum»

* Di *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

teisingo gyvenimo jstatymas. Mar kalbos déka uZ- ky, susibüréme j valstybes ir miestus. [9]. Kaip bü- tume galéje &ia apsistoti ir visiskai apsigyventi, jeigu mums ncbün pagelbéjcs gebéjimas kalbéti, Kalba

issakome abi; jausmi 2 preme ecre mercis. e E karo ir taikos metu. Pagaliau per ja padistame-Dievo. Zodj, esame-mokomi dorybés ir protingumo. [10]. Jeigu kas nors mano, kad tai yra jgimta dovana ir kad kiekvienam nuo gimimo kartu su gyvybe duotas | ir balsas, todél &ia néra reikalo labai stengtis, tas,sa- | kau, tegu atkreipia démesj, kad ne visi taip vartoja | sodiius, kaip Zmogui kalbéti bütina. 11]. Juk mu-. zikoje nepakanka isleisti garsa, paliesti stygas, püsti fleita, bet reikia, kad visa tai büry daroma sumaniai. [Reikia], kad bütu tam tikras balso stiprumas, kad

* D5 *

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carr IX. 168 aptum, & canticum arte formatum , : inipfo pula przfit quedam ratio , que difcordes fonos ingeniosé compóat & jangat: ita in loquendo, fatis no eft ex- tuliffe vocem; verüm magnoperé pro- videndum eft, utiid, quod dicitur, ju- eundum fit, &r aptum, c. pradentia legibus conforme. Ac vox quidem rebus con-

effe debet: verba vero ad aurium. judicium dire&a: Rerum autem di- cendarüisordo & nexus, quem reóta ratio fuadet. (12. ) Enimvero animi indi- 4i efl ferme.Sermone & ipfi denobiste- ftificamur, & de alijs, quid fentien- dum fit, dicimus. Przclaré Diogenes Olla inquit, nen emitur, nifi timsitum edat: Neque dc homine judicium fertur nifi vocis & fermonis teftimonio. )13.) Quare divinus Syracides ad flarere mo- mentum expendi verba noftra vult; ne forté lingue incuria derrimentum noftri faciamus. Q iandoquidem tanti quifz; efl hominum judicio, quanti cuju[gue fermo pesditur.(14.) Videte porró; Audir. quanta inde jam rri e(oguentia necef- fitas

* 56 *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

büty tinkamai sudéta daina ir meniikai sukompo- nuota melodija; kad lieciant stygas bütu ram tikras apskaitiavimas, kuris nedarnius garsus talentingai su- délioty ir sujungtu. Taip ir iskalboje nepakanka pa- rodyti balsa, bet reikia labai stengtis, kad tai, kas sakoma, bütu malonu, tinkama, protinga. Kalba tu- ri atítikti dalykus, Zod£iai turi pasiekti teiséju ausis, o sakomu dalyk turi büti tokia. ir jungtis, kokios reikalauja teisinga nuovoka][12]. I5 tikro kal-. ba yra siclos atspindys. Kalbos déka ir patys apie sa- "ve liudijame, ir pic kitus suZinome, ka reikia Zinoti. Puikiai yra pasakes Diogenas: , Tik ta puoda perka, kuris skamba". Ir apie Zmogu sprendziama ne ki- taip, kaip tik i$ kalbos ir Zodziu. [13]. Todél dievis- kasis Sirakidas nori, kad mes savo Zodzius svertume svarstyklémis, kad neapgalvota kalba nepadarytume kartais sau Zalos. Mar kiekvienas sulaukia tokios Zmo- niu nuomonés apie save, kokio svarumo yra jo kalba. [14]. Ziürékite toliau, klausytojai, kokia i5 to aiskéja.

*a0a52*

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

166 Ds Erocuriowr Osaromn. fitas oftenditur? ( 15. ) Hzc enim eft Scientia , quz fola Orationem format & humanam vocem ad rationis libram expendit. Elequentia przceptionibus continetur, & quo quidque loco ad di- cendum affumi; & quo ordine & tem- pore dici; & quibus verbis argumenta rerum exponi conveniat, Eademme- tas dicendi definit, ne temeré vagetur & effluat Oratio: Et, qui fit ad conver- tendas audientium métes modus opti- mus, edifferit. ( 16.) Eam obrem non aliud eft Elequentia viris fapicntiffimis, quàm copiose loquens Sapientis. Ex quo illud confequi neceffe cft, nt qui (unt E- loquentes; fimul fint & Sapientes; quique ita copiam verborumSapientiz artibus ánftruunt, ut eorum omnia di&a Ora- cula effe credantur. ( 17.) Long? difpar eorom eft ratio, qui Eloquentia ftudium defpiciunt, Hos enim non tam verélo- qui; quàm emortuá verz vocis imaginé edere, non incongrue, cum Quintiliano, dixcris. ( 18.) Ncceffe enim eft, vt eorum fermo frequenter à rationis nor«

* 08 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

ikalbos meno bütinybé? [15]. Mat tai yra toks moks- las, kuris vienintelis padeda sudaryti kalba ir mo- gaus Zodiius pasveria proto svarstyklémis. IBkalbos meno taisyklés paaitkina, i$ kur ka kalbai paimti, ko- kia tvarka bei kokiu laiku sakyti, kokiais Zod?iais tin- ka isdéstyti argumentus. Jos nustato kalbejimo ri- bas, kad oratorius kur papuola neklaidiiotu ir neplaukioty. Jos smulkiai idaitkina, koks yra geriau- sias büdas klausytoju sieloms paveikti. [16]. Todel proti jems imonéms ya ne kas kit, kaip

iskalbingai bylojanti i

UrOyeTeIDer eee e ad mintingi: jie taip sutvarko ZodZiu gausq remdamiesi iminties menu, kad tuo, ka jie pasako, tikima tarsi orakulo Zodziais. [17]. Visai kitokia yra nuomoné tij, kurie niekina iskalbos moksla. Galétum pasaky- ti, pritardamas Kvintilianui, kad i$ tikrujy jie ne tick demonstruoja itkalbos mena, kiek parodo tik- rosios itkalbos negyva pavidala. [18]. Mat ju kalba neisvengiamai nutolsta nuo proto reikalavimu, nes,

* 439 8

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca»ur IX. 167 norma defci(cat; propterezquód cüm fint alieniab Eloquentie inflirutis , nullas proinde bene dicendi leges ; nullam. conformandz Orationis regulam;nul- Ium apté differédi modum tenere pof- fant.( 15. ) Vereor, ne quis inducatin animum, Eloquentis Commendatione. aliquantüm de jufta laude aliaramscien- tierum detra&tum effe, équibus neque modicas,neque perpaucasutilitates in humanum genus promanare;nemo eft, qui ignoret. 2o.) Eft, inquit, Pbilofo- phia, que rerum naturas fcrutatur. Et Affralogia quz coeli converfiones notat & explicat. Ethica mores inftruit; Theo- logia dei myfteria interpretatur.Quid. medica Ars ? Quid juri periria? Earum. altcra zgris corporiby medetur:altera zqua & iniqua diícernit. An non hz

magna gloria. ( 21.) Verumtamen fine. injuria cajuíquam affirmo, quà illuftri- ora

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

nefinodami itkalbos pagrindu, nepaiso jokiu gero kalbéjimo désniu, jokiu kalbos sudarymo taisykliu, jokiu tinkamo kalbéjimo büdu. [19]. Bijau, kad kas nors nepagalvoti, jog sitaip aukstindami iskalba at- imame kakiek teisétos slovés i$ kitu molelu, i$ ku- riu — to nickas negali paneigti — Zmoniu giminé se- miasi daug ir nema£os naudos. [20]. Stai, sako, yra filosofija, kuri tyrinéja daiktu prigimtj. Yra astrolo- gija, kuri Zymi ir aitkina dangaus [künu] judéjima. Etika moko elgesio taisykliu. Teologija aiikina tiké- jimo paslaptis. O kur dar gydymo menas? Kur teisés imanymas? Vienas i5 ju gydo serganéius künus, ki- tas aiskina, kas teisinga ir neteisinga. Ar sie molclai néra svarbüs, ar néra labai naudingi monéms? Ar ne taip yra? Taip, i$ tiesu, didelé yra Siu mokslu verté, didelé nauda ir didelé slové. [21]. Taciau, niekam nedarydamas skriaudos, tvirtinu: kuo svarbesni sie

* 160 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

168 Dz Etocurnwe Omron. ora hzc (unt, eb majorem Elequentia effc neceffitatem. ( 22.) Etenim fant hzc (ut vereri verbo utar )Dcorum im- mortalium inventa; atqui Dij ipfi Mer-

curio interprete & ejus Eloquentiá

habent. (23-) Bt profedo qnbd ene- viu inter Deo: , hoc Elequentia eft inter Artes. Ille € ccelo in terras defcendere dicinarihec ab altifimis rationis (ecretis ad humile vulgus progreditur. TileDeüm jura & leges populis ferebat: hecinftituta bonarü Artinm omnibus Cosrat; tilinsquidemoperibonam rtunam, opes, quietem, vitam, czli- tàs hominibus offerri, plerique falso Opinabantur: quicquid veró boni fru- Guseft in ceterisScientijs , quisneget footpe Elogaentia in homines con- ferri poffe? (24. Ecquid utilitatis que- Vui pirneeean pe Philofophiis dererum natura di putarent? «ut Mathematici in pulvere aftra dcfcriberent? Ri jura juftitiz ; ili remedia (alntis domi decernerent?4iij intra privatos parictes differerét dc moribus:

* 162 *

Z. LIAUKSMINAS, Oratoriné praktika.

molclai, tuo labiau jie parodo itkalbos bütinuma. 22]. Mat ji yra (pasinaudosiu senu posakiu) nemir- tinguju dievy isradimas, nes ir patys dievai naudojo- si Merkurijaus tarpininkavimu ir jo iskalba. [23]. Taigi kas Merkurijus buvo rarp dievu, tas iSkalba yra tarp kit mokslu. Sakoma, kad anas i$ dangaus nusi- leisdavo j eme, o si i giliausit proto paslapéiu cina pas paprastus mones. Anas neé 2monéms dievy jsa- kymus ir nurodymus, o ài visiems aitkina dailiuju menu pagrindus. Daug kas klaidingai mane, kad, anam padedant, £monéms i$ dangaus buvo atneita sékmé, turtas, taika, gyvybé, ta&iau kas galétu pa- neigti, kad vien tik per itkalba Zmonéms buvo per- duota tai, ka gero turi kiti mokslai? [24]. Kiek, klau- siu, turétume naudos, jeigu filosofai palestroje disputuoty apie daikty prigimrj? Arba matematikai smélyje aprainén vaigides? Jeigu tie teisingumo nuostatas, o anie sveikatos priemones skirstyny na- muose? Jeigu kiti tarp savo namy sienu nekéty apie

* 16 *

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca»ur IX. 169 ribus? multa de fidei (acramentis con- cludcrent nomalii intcr difpatandum Neque fe univerfi ad populorum utili- tatesefferrent? Eccui tandem non ina- neshzcurz, & de(idiz compendia effe viderentur?(25.)At ubi Elequentia hifce Artibus accefferit , omnia illa , quz ar- dua, & remota ab intelligentia vulgi fuerunt, prona. jam & aperta & oppor- tunafimt. Eleggemriaenim caufas re-

quentia effe (atcbitur; perquam omnes I Sci-

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

papro£ius, o dar kiti daugelj dalyki apie tikéjimo paslaptis apribory tik dispuru? Jeigu jie visi negalvo- ty apie naudinguma Zmonéms? Ar neatrodytu kam nors &itie rüpestiai tuti, vien tinginystés vaisius? [25]. Bet kai iskalba prieina prie ju su savo menu, visi Éitie dalykai, kurie buvo sunkis, tolimi ir Zmo- néms nesuprantami, pasidaro paprasti, aisküs ir nau- dingi. Mac [orarorius], pasitelkes iskalbos mena, taip. iidésto monéms dalyku pric£astis, kad iiveda ne- mokyra liaudj i$ neZinojimo tamsybiu. Taip paais- kina dangaus [küny] judéjima, jog darosi supranta- ma, kad nieko pasaulyje nejvyksta atsitiktinai. Apie ligas taip samprotauja, kad kartu palalina ir sielos negalavimus. Taip iidésto teisés pagrindus, kad lei- diia isvengti teisés paeidimu. Taip kalba apie dory- bes, kad monit elgesj suderina su teisingais proto reikalavimais. Taip analizuoja dieviskasias paslapris, kad sukelia klausytoju Sirdyse didziule pagarba dic- vilkajai didybei. [26]. Kai Sitaip yra ir kai tokia at- nefa mums nauda, kas nepasakys, kad iskalba yra

* 16 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

x70 Ds Etocturiowe Onaronta, Scientiz id confequuntur,quo proficuz fint vitz mortalium, ( 27. ) Verias exim "vcrb (int hzcinter mediocres laudes , quz ha&enus veftra benevolentia , 4u- dit , oruatif. de neceffitate Hoguentia commemorate licuit.Illud jam qua ra- tione profequar, quod Carleftem quá- dam & proximam Divinitati potefta- tem Eloguemtia oftendit? (28.) Nam quecunque tandem vite commoditates nu- merantur in bonis , vitÀ certe ipsa inferio- ves (unt. Quantüm itaque vita rebus o- mnibus przftat, tanràm excellunt vitz prafidia ceteris vivendi Ornamentis. (zo.) Q.id igitur magis certum. eft ne- cefari&ome Flequouiam? am falutaren generi humano: (3o.) Sed de utriufque reiveritate przjadicium feciffe j jam o- lim vidstur iageniofa. fila Antiquita:, clim Mercurij «iisg4 ab inferis animss c- vocari comenta eft. peii hanc. Elogsttia efevoluerunt. Aut potiüs hoc com- mento divinam Elo juentia vim expref- ferant, qua à faucibus mortis, atque; ab ipfis inferis homines eripi po 2 y

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

kuo labiausiai reikalinga, nes jos déka visi molslai tampa naudingi 5monéms. [27]. Ta£iau i$ ikruju visi tie dalykai, kuriuos jüsu, gerbiamieji klausyto- jai, palankumas leido priminti kalbant apie ilkalbos bütinums, tegu susilaukia kuklios 8lovés. O kaip man kalbéti apie tai, kas parodo iskalbos dangiskuma ir jos galios artimuma dievikajai? [28]. Nes kad ir ko- kie gyvenimo patogumai, suteikiami turty, büty var- dijami, jie i$ ikruju yra menkesni u£ patj gyvenima. Taigi kiek gyvenimas yra aukdéiau u visus kitus da- lykus, tiek gyvenima apsaugancios priemonés yra svar- biau u visas kitas gyvenimo puosmenas. (29]. Tad ar yra kas nors tikresnio negu tai, kad iskalba yra bütina ir gyvybiskai naudinga $monéms? [30]. Abicju Situ dall teisinguma jau sent senovéje, regis, jro- dé protingoji Antika, kai sugalvojo, kad Merkurijus ilkviesty i$ poiemio karalystéssielas. Tuo noréjo pa- rodyti, kad itkalba yra dievu [nuosavybé]. O gal la- biau tuo sumanymu isreiské dieviska iskalbos jéga. kuri, kaip mané, gali iplesti mones i$ mirties nasrq

* 16 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

7 Carur IX. jdicárunt. (31.) c ex hoc jd teferam(nifs pem hodic audire velitis) quot Eloguentie opera ab extre- mo lethi periculo cduáti, vitam falu- témqueret nt. (32. Merito enim. Demetrius Phalereus, quod in £elte fer- vum, hoc iin Rep. Orationem effe dicebat, (33) Inbello milites nó privatam mo- dO, fed etiam publicam fecuritatem in ferro cóftitutam habent: ijdem armis Hoftes cedant, & Patriam tuentur : ita in pace vices ferri Eloguenria excipit , ; quz dum improbos infequitur,& inno- centes defendit.univeríz (imul Reip.& fingulorum propé Civium faluti & in- columitati fuccurrit (34.) Itaque. fapi- CERTES OCHRMAHOR dubitavit Elc- eutiam przferre dievirijs, cd auro abHoftibus vita gue pof- fit: honeftius tamen eft, esndem ferr defendi; pari ratione Elocuexrie , quim «pit y prafidijsniti multo & ad cloriam illuftriüs eft, & certiusad. fecuritatem. (35-) Falax. enim c. fluxa divitiarnm y torta Cr immortali Eloowiniia eff Peffi:fo 1a H1

* 168 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

ir i$ pa£iu poZemiu. [31]. Tatiau ai &ioje vietoje ne- pasakosiu (nebent norite Siandien girdéti neuZbaig- tus dalykus), kiek iskalbos déka isvaduoty i$ mirtino pavojausatgzvo gyvybe ir isigelbéjima. [32]. Pagiis- tai Demetrijas Falerictis!! sake: , Kas kare yra kardas, tas valstybéje yra ikalba". [33]. Kare kareiviai kardu gina ne tik asmenini, bet ir visuotinj saugumq: tais patiais ginkdais Zudo priesus ir saugo tévyne. Sitaip taikos metu kardo funkcijas perima iskalba. Ji puola nedorus ir gina nekaltus, o kartu ji tarnauja visos valstybés ir atskiru pilieciu gerovei ir nelie£iamumui. [34]. Todél i&mintingasis Sokratas neabejojo, kad ià- kalba pranoksta turus. Nors auksu galima ispirkti i$ pricsu savo gyvybe, tatiau garbingiau apginti ja kar- du. Lygiai taip pat graiau siekti Slovés ir patikimiau saugoti save remiantis i&kalba, o ne turtais. [35]. Mat turty galia yra apgaulinga ir netvirta, o iskalbos — patikima ir nemirtinga. Aniems trüksta to, kas verti- nama, jie skirti tiems, kuriuos valdo nedora prigimtis

Demeurijas [Falerietis) — La. graikg autorius, parzies veikala ,Apie dodinc ikraika" (nzpí épumveíac), kuriame rémési Aristotelio ir Teofrasto teiginiais.

* 16 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Dux rum, & fidus fatelles. (36.) Quo fa&um. effe reor, ut plàsunus quandoque ora- or,quàm plures (imul Insperatores Reip. opis attulerint.(37.) Referte enim ocu- Tosad Principem Nationam Urbem: in canon magis Daces Exerciruum , quàm Cauferum Aéheres,dc Civitate infigniter meritos invenictis, E multis (olus inte- rea fatis eft M. Tuis , locapletillimus &teftis& a&or caufznoftrz. Quem, tandem huic Oratori Imperatoré an- tcpon:tis, cui duo maximi Imperato- res, Pompejus Ó* Cafar , eam laudem de- tolerant, n: alter vitam Patriz ci acce- ferret: alter de nomine ac digni- tate Populi Rom. przclaré meritum. confteretur.(38.) Quod quàm ver di- Gam fit, ex co intelligi poteft, ex quo gloriz materie defumpta eft. Si enim Cati-

* uo *

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

ir likimo nepastovumas. O £ia isminties pilna siela. yra pati saves valdytoja: ji ir vadas, ir karys. Ji spren- dimy bendrininké ir istikima palydové. [36]. Del tos prieZasties, manau, atsitinka taip, kad vienas ora- torius kai kada daugiau atnesa naudos, negu daugy- bé valstybés valdytoju. [37]. Pazvelkite j svarbiausia. visu taut miesta: rasite jame ne tiek kariuomenés vadu, kiek oratoriu, valstybés labui nepaprastai nu- sipelniusiu. I$ daugelio pakanka paminéti vienintelj Marka Tuliju [Cicerong], i&kalbingiausia müsu by- loje liudininka ir advokata. Kokj siam oratoriui gali- te prilyginti imperatoriu, jeigu du didiiausi impe- ratoriai — Pompéjus ir Cezaris-— suteikia jam ypatinga Hove: vienas leido [saugoti] Tévynés gyvybe, o kitas pripa£ino jj puikiai pasitarnavusj romény tautos gar- bei ir orumui. [38]. Kiek tas pasakymas teisingas, galima suprasti pamaéius, kur yra jo &lovés &altinis. Mar jeigu palyginsime Katilinos planus su kaimy- ny karine grésme ir imperatorit] kovas su oratoriaus

*oamo*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX* 793

fuiffe Romanis vincere Hoftes, & Per ducllesopprimere. Magni enim impen" bella. : atroeioresini- eA eps ris,armis,ftipendij. Quid quódiillu- flrioresquzque vi&oriz non nifi cruo- re párantur? ut Romanorum bella re- colenti dubitare veniat in mentem, lu- porxcerce ne ice an dium ex vi&oria Imperatorü in Remp. redundárit? At hic nofter veré Pallidi- us Imperator, neque vcigalia exegit ; neque dele&uminftituit; neque ftipen- dia numeravit ;.attamen omnium gra- viffimum bellum confecit: neque cui- quam vitam ademit, nifi nocéti: omni- busautem dedit, à quorum jugulis im- minentes Perdnellium gladios nó vi & pugna ; d (ua folius authoritate & di- cendi induftria refatavit. ( 39.) O in- 13 gulare.

* o 0

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

veikla, ne vienas turbüt pasakys, kad ir ten, ir &ia valstybei grésé toks pat pavojus, bet niekas nepasa- kys, kad roménams buvo tas pats, ar nugaléti pric- fus, ar sutriuskinti tévynés idavika. Mar karai reila- lauja dideliu islaidu: kuo arsesni prietai gresia, tuo daugjau reikia kariu, ginklu, pinigu. Argi kokios nors Zymesnés pergalés pasiekiamos be kraujo? Tegu tas, kuris atmena romény karus, pagalvoja, ar didesnis liüdesys kilo valstybéje del kareiviu mirties, ar

d£iaugsmas dél imperatori pergalés? O $is müsu pa- ladiskasis imperatorius" nei mokes£ius rinko, nei ka- rius telké, nei algas skirsté, taciau uZbaigé sunkiau- sia i$ visu kara; ir niekam neatémé gyvybés, isskyrus 13, kuris kenké, tuo tarpu padéjo visiems, nuo kuriu gerldés pasalino jremtus i&daviku kardus, padary- damas tai ne jéga ir kaurynémis, bet vien tik autori- tetu ir mokéjimu kalbéti. [39]. O iskalba, ypatinga

$. LAUXMIN. Praxis oratoria.

174 Dt Erocur;owt OnaronrA. gularc DELO. M. donum Hequentiam, Donum cnim eft profc&ó & benefici admirabile ad (lutem hominum cceli tüsdemiflum, (40.] Radíu gtidem Di- vine mentis , & propago Vr&wi illius, quod inhumaná aliqvádo carnc in ter- ras deicédens caufam generis humzni 2d Tribunal Patiis egir.[41.] Unde li- bertatem captivi, (alutcm agri, vitam emortui, miferi & perditi percicm be- atitatem fcliciffimo cventufortiti fü mus, [42.] Atqueuttante pietatis & memoiia & fru&ius in popalis perpctu- vsef:t, cadem illa Divina Elequentia dcSPIRITU fuo linyuas Difcipulorum accendit.[43.] Quciisdmodum igitur. admirabilis illa DEI HOMINISQcon- jun&tio naturz coftrz dignitatemultra €«:los extulit; ita hzc fermonis czlitüs immifTi commouio ufque adeo linee nofi z facultatem uobilitovit , at mhil ufquam fitin orbc terrarum, quod ci v«l dignitate vcl agendi virturc con- ferri posfit. [44 ] — Et Apoflolorum quidem Icgat;onibusad cat; mosulqs terra

* vá *

£. LIAUKSMINAS. Oratorine praktika..

Visagalio Dievo dovana! Dovana, o kartu ir nuostabi geradarybé, atsiusta ii Dangaus moniu gerovei. [40]. Tai dicviskojo proto spindulys ir Dievo Zod?io vai- sius, kuris, be Zmogaus küno nuZengzs kitados j Ze- me, sprendé Zmonig reikalus Tévo teisme. [41]. Cia. laimingiausios lemties d&ka visi buvome apdalyti: be- laisviai [gavo] laisve, ligoniai — sveikata, mirusieji — gyvenima, varpéai ir nelaimingi — am?inaja laime. [42]. Kad sitos meilés atminimas ir vaisius amzinai likty Zmonéms, ta pati dievitkoji iskalba savo DVASIOS déka udegé mokinius. [43]. Taigi kiek &ita nuostabi Dievo ir Zmogaus jungtis iikélé müsu prigimties vertinguma ligi Dangaus, tick sis i$ Dan- gaus atsiustos kalbos bendrumas raip pagerino mü- y ilkalba, kad néra nieko pasaulyje, kas galétu jai prilygti verte ar veiklos pranasumais. [44]. Ir Apai- taliy kelionése j tolimiausius Zemés pakra&tius, po

* u5 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca»ur IX. us terrz limites fufceptis, qui deinde dies Oibiterrarum illaxerint , qaid attinct dicerc? Non enim ignorare poteftis, qua calizo olim infederit mentes mor» talium, fi mores gentium, fi Civitatem leges, fi confuetudincs populorum, re- ligionum faciilegia, ad omnem p-tu- Jantiam proje&z licentiz dcdecor2 a- nimo rccolitis. Huic tanta;tam laté pa: tenti, tam inveteratz gencris humani calamitati , dicámncá paucorum ho- minü Elegurtis remedium affcrri potu- iile? (45.2 Im non nifi ho« potuifi ferri. Disinitatistellimonio coinone- mur. Nam chm multa magni Di Filig & cgiliet & toleráffet noftri caufa;huj» tanti operis ex hominibus vicarios in- ftituit. At noluit opulentos.qui often- datione divitiar: non gloriá illuftres » qi honoris cornendationc virtutem füaderent: non qui tcrrerent armis, vi- ros militari arte inlignes,fed ejusmodi quibus,cum prompta fide,cffet animus ad parendam alacer , & parataad di^ ccudum elegnendi porcfl, His &-tunc

l4 à prin

* Uu6 *

£Z LIAUKSMINAS. Oratorine praktika.

kuriy nusvito pasauliui diena, kaip svarbu buvo [mo- kéti] kalbéti. Negalite ne£inoti, kokia tamsa gaubé kitados mirtinguju protus; [tai suprasite], jeigu pa- galvosite apie taut papro£ius, valstybin, jstarymus, Xmoniu jprocius, religiniu apeigu isnickinimus, ne- variomq pasidavima palcistuvybei ir nepadorumui. Esant iita didiiulei, placiai paplitusiai ir jsisenéju- siai nelaimei, a$ noréciau paklausti, argi ne Situ. keliu. moni iskalba atnesé issigelbéjima? [45]. Maza to, tik ji ir galéjo atnesti. Tai mums primena dieviskasis paliudijimas. Mat daug nuveikes ir ikentéjes dél mü- su, Visagalio Dievo sünus Siam svarbiam dalykui i$ moniy paskyré savo padéjéjus. Bet nepanoréjo tur- tinguju, kurie garsüs ne Slove, o turtais; [issirinko tuos], kurie, siülydami garbe, lenktu j dorybe, o ne tuos, kurie baugina ginkdais; ne kariniu menu Zy- mius vyrus, bet tuos, kurit Sirdyse tvirtas tikéjimas, kurie greitai paklüsta ir kuriu iskalbos galios skirtos

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

176 Ds Erocurioxs OgaTORIA.

à principio, & deinceps fzculis omni- bus erudiendz plebis curam; ac totiüs legis Chriflianz negotium omne im« pofuit. (4&.)ut intelligerent homines, tantam prope fibi Elequentia , quantam vi- rrr falutis eviterne unicuiq; effe necesfe- tatemy( 47.) Hic jam mihi fit terminus & met2 dicendi, Audir.Ornatif.übi Ca» Icftibus tcfimoniis cau(z veritas fua- detur. Itaqne revocabo me, & Oratio- 145 vcla vobifcum pariter compendio recolligsm(48.) Magnum clt, Audir, O;nati f. dicedi facultatem lcgibus pru- dentix ad(tringere : majus omnium, Difciplinzruminftituta ad ufus homi. mum adjungere: maximü, vitam cor- poris tueri:infinitum,animz faluti füc- «urrere.(49.) Qxz cüm ab Eloguenria przftari & me dicente,& vcítrá (pontc exploratem habcatis , agite , vos pra- fertim ; quos tempus & aias adjuvat, uteam Sientlam & vobis, & communi Patriz, & univcrfo generi humano perquamneceffariam,& ipfi colatis; & quó propenfiiis ceteri colant , exem- Plo&authoritate vcftrá messi

* v8 *

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

kalbu saleymui. Jiems ir tada, nuo pradziu, ir véliau. per daugeli am£iu pavedé rüpintis monii mokymu irvisos krik&éioniu religijos gyvavimu. [46]. Kad Zmo- nés suprastu, jog kiekvienam tiek yra bütina iskalba, kiek bütinas gyvenimas ir amzinasis isganymas. [47]. Cia jau galétu büti mano kalbéjimo ribos ir pabaiga, gerbiamieji klausytojai, prie kurios, remiantis dan-

[49]. Kai jau suZinosite ir i$ mano kalbos, ir i$ savo patirties, ka suteikia iSkalba, veikite; ypaé jüs, nes jums ir laikas, ir amzius padeda, kad Sita moksla, bütina ir jums, ir tévynei, ir visai £monity giminei, tiek patys puoselétuméte, tiek savo pavyzd?iu bei au- toritetu paskatintuméte kitus noriai puoseléti.

* at

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

CaPuT IX. u7

EXPLICATIO NUME- RORUM, EXORDIUM. jaxta Secundam Exordiorum Forinam.

1, Exordii Propofitió Dicolor.

2. Ratio Propofirioni Tricoles , cum aduexo fibinetene.

4. Confirmatio Rationis,

4. Complexio contin.m: Decilitatem,

y. Bic eriam efl Docilitas C fonul Attentio,

6, Midem eft. Attentio,

Propofitio,

7. Hic e Propofitio rationi fimul cum Be« nevolentia, Attentione €? Docilitate,

4, Aceffas ad caufam ex cj elt generali lo» quendi, qui eit. Communicatio inter.» fe.

Primum Argumentum.

9, Hic ell prima pars Ratiocinationis , o rimum ejus puntüum expofitum ez ptr- ficula Cur, Kflque membratim ufa di- die,

15 16 Al-

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

SKAICIU PAAISKINIMAS

]£anga Pagal antraja jZangos forma

1. Dvinaré jZangos propozicija*.

2. Trinaris propozicijos pagrindimas, prijungus

schoinotenj. 3. Pagrindimo sutvirtinimas. 4. Apibendrinimas, kuriame siekiama supratingumo. 5. Supratingumo ir démesio suZadinimas. 6. Taip pat ir démesio atkreipimas. Propozicija 7. Cia pateikiama propozicija, isreiskianti palanku- mo, démesio ir supratingumo siekima. 8. Peréjimas prie reikalo, remiantis svarbiausia kalbéjimo priemone, kuri yra tar pusavio bendravimas.

Pirmasis argumentas

9. Cia pateikiama pirmoji silogizmo dalis ir pirmasis jo punktas, paaiskintas remiantis Zodeliu »kodel". Taip pat dalimis suskirstyta kalba. Za. verminy pasidkinizma veikalo gale.

* i806 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

m8 Ds Erocurrowr, Osaronia:

10. Alterum. gunium Majoru per Occu- pationem, qua aquimvalenter. com net bunt fenfum. Non temere eft 1o- quendum, fed prudeuter.

n. Confirmatio Majori à Simili , tratta- tur per Amplificstionem, qua "vocatur.

'erics, & Commoratio. Hic funr.

Figura florido Generi fervvientes.

12.Confirmatio abeffedu, — Sententia a-

perta

1g. Confirmatio ab. Autboritate. Sententia. occulta Gr aperta.

1$. Efl Conclufio Sylogifmi ante Minorem pofira.

15. Minor. Syllogifmi exponitur per Enu- guiones qua 4d Congeriem [je- at. 16. Confirmatió Minori 2 Definitione. 17. Altera Confirmatio à Contrario. 1g. Amplificatio Contrari ab ffedu & [o Secmdum Argumentum. 19, Eft Prolepfur» (eu Occupatio cbjedtienis , que cantiner Tranfitionemm perfcái , & primam partem Autecedentis. avi. Singuleram Scientiarum Definirienes, at. Cen-

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

10. Antrasis didiosios premisos* punktas, paremtas uibégimu ui akin priciininko argumentams; jo prasmé yra tola: kalbéti reikia ne bet kaip, o protingai.

11. Did£iosios premisos sutvirtinimas remiantis pana&umu ir amplifikacija, kuri vadinasi ,gausinimu* (congerie) ic uideimu (commorazi. Tai figüros, 12 Sutiirinimas remiantis pasckmémis. Aitkinuomoné. 13. Sutvirtinimas remiantis autoritetu. Paslépta ir atvira nuomoné.

14. Silogizmo isvada, pateikta pirmiau uz mazesniaja premisa.

15. Makesnioji silogizmo premisa, sudaryta remiantis itvardijimu, kuris sicjasi su amplifikacija.

16. Maiesniosios premisos sutvirtinimas remiantis apibrézimu.

17. Kitas sutvirtinimas remiantis priesingybe.

18. Priesingybés amplifikacija remiantis pasekme ir priciastimi.

Antrasis argumentas 19. Prolepsé*, arba uibégimas u£ akiu prietininko: priestaravimams; &ia panaudotas robulas peréjimas ir pirmoji antecedento* dalis.

20. Asking moksh; apibréimai.

Zr. termin paailkinima veikalo gale-

* 1895 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ca»ur IX. 75 a1. Condiafio feu. Confequens Entbywemas Tu ante feoundam partem ejus pofirum.—

22, Efl altera pars. Antecedentis , Propofitio Expolitionis cwm (i4 ratione allegoricà propofita,.

25 Confinmatio ab Exemplo fabulofo , Tra- &atur per Secundum genus Ampli- ficationis.

24. Exernatio à Contrario ; per Diftribu- tionem partium. Toraw eít Scientia. Partes Philofophia , Mathematica &c.

2j. Complexio Expolitionis amplificeta ex- particula Quid, & Cur?

26. Hic efl totum. Argumentum Epiche- remate compreben(um. Vide pag. 43.

Tertium Argumentum,

27. Tranfitio perfclta, in qua Attentio Benevolentia remevatur.-

ag. Sententia aperta, in qua Major Sle- gifmi continerur cum [a confirmata mibur, que in plures Syllegifmos ecooluii po[ant. Vide pag. 31-

29. Dilemma , que cemprebenditur &

16 Minor

* 184 *

Z LIAUKSMINAS Oratoriné praktika..

21. livada, arba entimemos konsekventas*, einantis pirmiau u antraja jos dali 22. Antroji antecedento dalis, o kartu stilistinio dailinimo propozicija, pateikta alegoridkai.

23, Sutvirtinimas remiantis mitologiniu pavyz- diiu, panaudojant antraja amplifikacijos rüsj. 24. [Kalbos] dailinimas remiantis priesybe ir daliu iidéstymu. Mokslas yravisuma, o dalys — filosofija, matematika ir t. t.

25. Dailinimo pabaiga, sudaryta Zodeliu ,kas?" ir .kodél?" pagrindu.

26. Cia pateikiamas visas argumentas, uibaigtas

epicheirema'.

Tre£iasis argumentas

27. Tobulas peréjimas, kuriame atnaujinamas démesio ir palankumo siekimas.

28. Aitki nuomoné, kurioje pateikiama did£ioji silogizmo premisa su savais sutvirtinimais, kurie gali pavirsti j daug silogizmu.

29. Dilema*, kurioje pateikiama ir madesnioji silogizmo premisa, ir kartu jos isvada.

Zu. vermimy poailkinima veikalo gale.

* 185 *

5. LAUXMIN. Praxis oratoria.

38e Dr ErocoriowE OmarORJ4. Minor Sogifmi, c- fand Conclufic

de. E Minoris ab Exemplo fabu- lofo: 31, Preserito & Trenfuio ad alteram Con- donem.

32. Confirmatio altera Minori à Tefima- nie.

E Amr iiut Teflimeni; per Compa- 34. "Aliud lid tofimnitm com. funili Ampli-

ficatione, 3p. Sententio(e. Ratiocinatio idem confir-

man.

36. Tranfirio ad Exemplum.

P pir oipe tertia Minoris ab Exem- plos fermata (uis v tionibus.

3s. Amplifiatio Exempli ex — particula Quid &Q 10modo, perComparatio- nem.

39. Epiphonema, quo repetitur Minor Syl- legifni bactema probata.

42. Digreffio i» laudes Eloquentia ab ef- felibu fupernarur alib,

t. Effe VERBI incarnati,

2. Mif

* 186

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

30. Makesniosios premisos sutvirtinimas remiantis mitologiniu pavyzd£iu. 31. Praleidimas ir peréjimas prie antrojo sutvir- tinimo. 32. Antrasis ma£esniosios premisos sutvirtinimas remiantis liudijimu. 33. Liudijimo amplifikacija remiantis palyginimu. 34. Antrasis liudijimas su panatia amplifikacija. 35. Sentenciskas silogizmas, ta patj teigiantis. 36. Peréjimas prie pavyzd£io. 37. Tre£iasis maZosios premisos sutvirtinimas remiantis pavyzd£iu ir savais argumentais. »kas?", ,kodéb" ir palyginimu. 39. Epifonema*, kurioje pakarrojama madoji silogizmo premisa, ankséiau jrodyta. 40. Digresija Bkalbai palovinti, kurioje remiamasi

Ze. verming paaikinima veikalo gale.

* o o

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. Yer

42. Mirfio SPIRITVSS. in linguit ignei , explicata C dilatata ex particulaCUR?

43- Mem applicetur Propofito à Compara- tione funilium.

444. Fffedu Elequentia. Apoflolorum., am plifcari ex adjundis potifim? Ubi, Quando, Quomodo per Ratiocina- tionem, rertium genu Anplificationi,

«y. Idem confirmatnr autboritate CHRI- STI D. qui Eloquentibu commifit ple- bem erudiendam. — Amplifuatio eft 4 Partium Diilributione, & à Caufa finali,

46. Contlufio Sylogifmi * reditu Digref-

LL PERORATIO.

47. Tran[itio perfeia ad Perorationem.,

«à. Prima pars Perorations Recapitula- tio.

49. Altera Pars Perorationi continens bre- "yc adhortationem,

IN GENERE DELIBERATIVO. Caufa , Propofitio , Ksiríunie. Religiofus curam boneri Divvini babere.

debet, 17 Cha-

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

42. $v. Dvasios atsiuntimas ugniniais lie£uviais, itaitkintas ir iSdéstytas remiantis Zodeliu ,kodel?* 43. Cia pat prijungiama propozicija, paremta panasiy dalyku lyginimu.

44. Apalialu iskalbos rezultatai, i&déstyti remiantis daugiausia Zodeliais ,kur?", ,kada?*, ,kokiu büdu?*, panaudojant silogizma ir tre£iaja amplifi- kacijos rüij.

45. Tas pats sutvirtinta Kristaus autoritetu, kuris —— inovams pavedé mokyti mones. Amplifi-

kacija sudaryta remiantis daliu isdéstymu ir galutine priedastimi. 46. Silogizmo isvada ir digresijos uZbaigimas.

Pabaiga

47. Tobulas peréjimas prie pabaigos. 48. Pirmoji pabaigos dalis — pagrindiniu punkt

* 189 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

184 Dr EroouriNr Omaronis.

Charaá&er dicendi debet effe fublimi. ld agnofces ex. Periodir, Figura , Affe- ibu & Amplificaienibu, Nam Periodi in hocgenere majori ex parte folent effe Pneumatica: Figura ardentes: ARfe- Gus imirati : Amplificationes denfa. debet auté híc aparere cura exquifita circa jamduram verborum & cloquendi elegantiam quoad contextum di&ionü, Sic enim oftentaretur 1r;, quz in de re centis,

* 190 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Pamaldus $mogus turi rüpintis Dievo garbinimu

... Kalbos srilius-tusi büti aukstasis. Jj paZinsi i$ pe- riodu, figüru, afektu ir amplifikaciju. Sios kalbu rü- sies periodai daugiausia büna sudaryti pneumos [ikve- pio] principu, figüros verzlios, afektai jaudinantys, amplifikacijos glaustos. Pabandysiu tai pavaizduoti. O dl kalbos sandaros, tai cia nereikia ypatingai rü- pintis Zodziu jungimu ir kalbos graumu. Taip yra pademonstruojamas [i&kalbos] menas, kuris, kai kal- bama apie didelius dalykus, suma£ina kalbanéiojo autoriteta. [...]. [Kalbos pavyzdys praleidZiamas.]

* mBÍt*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

IN GENERE JUDICIALI. Ex A8oris.

CAUSA & PROPOSITIO. ariftodemus. eff punicnim. Koiigoer. Quia fugit 2pralic.

CHARACTER dicendi propter di- &ain Difpofitione Cap. 8. debet effe. Infoww. Agnoícesautem Infamun 65 tc- nucm. Charaercm €x brevi ac fere vul-

gari

*3092 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

. Kalbos stilius, kaip buvo.sakyta 8 dalyje apie dis- pozicija, turi büti Zemasis. Zema ir subrilu stiliu pa- Zinsi i$ glausto ir beveik liaudisko kalbéjimo büdo.

* 195 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

ii Dr Erocuriowe Omaronta, i modo dicendi.In hac enim dicédi

[s io: Compolioratodi e Ofen ion nt

ad Genw flóridum, & ad aliquem ye

* 194 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné prakrika..

Mac éia periodai daugiausia ruri büti trumpi, figü- ros paprastos, afektai ramüs, kalbos kompozicija to- kia, kad nebütu matomas iskalbos menas. Nors kai kada kalba turi pasickti pakilios iskalbos lygi ir suia- dinti tam tikrus afektus.

[Teisminiu kalbu analizé praleidiiama. — E. U.]

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

hoctantüm dico, quód quamvis ada- muffim elaboratus non fi; efttamen., clarus, & ad captum Tyronum acad jmitationemconformatus. Ceterüm.. ADVERTENDV Meft,quód ficut E

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Siose keturiose kalbose paband?iau praktiskai pa- demonstruoti tai, ka anksciau atskirai buvau isdéstes taisyklése ir pavyzd£iuose. O dél ru dalyku, kurie buvo isdéstyti ankstesnése dalyse, manau, kad pasie- kiau to, ko noréjau. Tuo tarpu apie kalbos puosnu- ma sakau tai, kas, nors ir néra visiskai apdorota, ta- iau yra aisku, suprantama mokiniams ir tinkama sekti. Be to, reikia atkreipti démesj j tai, kad, tiek kituose dalykuose, tiek £ia, monitu sprendimai, ypaé

* ag9 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

234 Carur IX. Mis rebus ita hic quoque »wdieia bomi aum, przfertim Adolefcentinmn errare ontingit, Solent enim plerique /wyenez ornatiffimos interdü Scriptores frwpli- itatis arguere, &aliorum inferioris no- tz Zntborum vitia, veluti eximias virtu. tes, pleno ore deprzdicare, Ex eorum ergó numero fant sosnulli, qui totam., Oratoris gloriam» Figuri & Tropis, & Formulis dicendi fitam effe autumant, Vnde ubi adverterint non decffe. fibi *Phrafes ut vocant, &aliquam Latinà loquendi copiam, in Oraterum nume- nn) jamfe Segui nan pas omifsá po- li curd, quidquid pracipiti

deles EE UE ERRAT effe fibi perfuadent. eAfíj acumina & Sen- tentia [c&antur :nequé quicquam elo- qui, nifi arguté,volunt. His Leci com- mime maximé placent. Hic enim hz- rent;& quà diutiüs haferint, de uni- verfaliffimis principijs differendo , eà meliüs fe Offcr» Oratoris fun&os. opi- nantur.Tandem plerzg nimiüm Studiofi Eloquentiz modü cain re fibi ftatuere

non

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

jaunu, kartais büna kdaidingi. Daugelis jaunuoliu yra. iprate kai kada geriausiems ralytojams prikaitioti pa- prastuma, o kinj, menkesnés vertés autoriu ydas visa gerkle ilovinti kaip didziausias dorybes. Tarp ju yra ir tokiy, kurie mano, kad visa oratoriaus ilové pri- klauso nuo figüru, tropu, kalbos taisykliu. Todel, lai pastebi, kad jau yra ismoke nemalai fraziu, kaip jas vadina, ir tam tikra kiekj lotynisku Zod?iu, drista laikyti save oratoriais ir, nesirüpindami stiliaus dai- linimu, [mano, jog tai] k staigaus impulso paska- tinti ilpila, yra pasakyta graziai ir puikiai. Kiti vai- kosi $maik&tumy ir sentenciju ir mano, kad gerai kalba. tik tas, kuris kalba &maik&ciai. Kitiems labiausiai pa- tinka bendrosios vietos. Jie laikosi ju isikibe, ir kuo ilgiau su jomis vargsta samprotaudami apic univer- saliausius dalykus, mano, jog tuo geriau atlieka ora- toriaus pareigas. Pagaliau daugelis, per daug atsida- ve ilkalbai, negali rasti büdo kaip patiems joje reiktis. Jie nejvertina savo [sugebéjimu] ir kaltina kit [ià- kalba], kaip nuvalkiota ir prasta; patys save danai

* 99 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Dr ELocuriQME ORATORiA, — 23g non poffunt. —Defcimnt enim fwa & damnant omnia, nt protrita& vulzaria; atque fe ipfos fzpe fine caufa hoflilem, in modum exerweiant, Vt igitar omni- bus fübveniatur, venit in mentem ali- uid ea de readdere, Nam illa quzan- te retulimus de Elecatione , fant caufz formales Ornatm , & quafi Reeule à Prisri, Sd videndüeft an aliquid cla-

riüs à Pofferiori deprehendere polfi- mus.

QVZRITVR,

Queeffe poffit Regula ad diju- licandum, utrum aliquid or- naté & apté dica-

tu A Niequam. refpondeam , SUPPO.- NO I Quod omnis Ornatus five d Natura fa&us,five ab Arte quzfitusad dele&andos eos fenfus & potentias re- fertur , à quibus fentiri percipique po- teft : ut colores ad recreandum ecwliem; Yoces&foyi ad aere; Leech E

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

be jokios prieZasties jie tarsi kokius priesus kankina. Taigi, kad bütu gilima visiems padéti atéjo i gilva mintis dar ij ta iuo klausimu papildyti. Mar visa tai, ka ankséiau isdéstéme apie clokucija, yra forma- lüs puosnumo dalykai ir tarsi taisyklés a priori. Bet reikia paZiüréti, ar negalime ko nors aiskiau pasakyti 4 posteriori. Klausiama

Kaip nuspresti, ar kas nors sakoma - eet niues v3 puoiniai ir tinkama

Pirmiau negu atsakysiu, tvirtinu:

1. Kiekvienas 'pacénumas; arba i$ prigimties atsira-

ninti tuos jausmus ir galias, kurie padeda jj pajusti Arsuvokti: pavyzd£iui, spalvos— akims atgaivinti, bal- sai ir garsai — ecd geqisaenis e S sko-

e BST, bad

bos pin NC

*20 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

116 Carup IX, addeliniendum queste Meide Or- matu Oratoris diferendum eft;quód ni-. mirum ideo ab Oratoribus adhibearur, ut dele&et & mulceat aliquem fenfum, feu porentiam cognofcitivam.InterO/- ficia cnim Oratoris eft declare, quod fit Ornarw.

SVPPONO1L Quàd omnis Erwx- &iatio fcu Propolitio perfe&a,conítans Subjetio, Copula, & Praedicare, quatuor. effe&us habere poteft in audiente; feu qui eam audit , quadrifariam interíüs C deexterierzinterm Senfm,ut anditut$ vifu nen agimus) Operatur, Prim? enim, pcr er endo, percipit jun&u- Tam vocum & fonum carum notat, et- jamabíqueulla prolatione verborum, animo cantàm, ut

Petria eft candidus

Singulz hujus PropofitionisSyllabz re fonantin animo: &qué voce prorun- ciatz numerum habent in auribus,enn- défilentio le&z , aut memoriá repeti- tz, babent in mente.Srcwsdo Rei figni- ficatz per vcrba imaginum feet pe

an-

*2x5ÓbÓó *

2. LIAUKSMINAS. Oratorine praktika..

i viduje (apie isorinius pojücius — girdéjima ir regéjima — nekalbame) j keturias dalis. Pirma, kdausydamasis pagauna garsy sujungima ir ju skambesj, ir tà ir tai daro netardamas Zod£iu, vien &ir- dyje. Pavyzd£iui, Perras yra sviesus. Arskiri Sio pasa- kymo skiemenys skamba 5irdyje, ir kiek ju, garsiai iitarcu, girdi ausys, tiek, rylomis pakartotu ir iliku-

Zinojus pomum iti mors vmm

* 2x35 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX. [rd Phantafiam Terri». fntelle&a difcerni: fitne, id quod dicitur , erum, an Fal fum, aut faltem id cognofcere defide- Tx. Qwarn. Cogaiti re al gsiin animo cooritur, conformis rei, dequaetfermo, Sitexemplo illud de matre Euryal. Zineid.9..

— — acfubitus miferz calor offa, reliquit:

Excaffi manibs radij;revolutáque pen- fa. Qui hzclegir.nocat I. celeves. memeros & przcipites; & ibi; Excwffr, violentos A4olofius cnicn fubfittit : de- inde Anapztti quafrimpul(i ab co,refi- limtIL Cermi quafi fidem Marro- nam; & fübità expallefcentem; radio/g, dc manibus cjus cadentes, LL, Intelligit. ideffe Conforme Feriati: ac hiscircum- flantijs pofitis, deouiffe hoc fieri. IV. Concipit aliquem 4feEum commfera- fionis erga afflitam matrem ex morte , unici filij. Hzcomaia. inqua-n fiunt ia pup eis UELUT

0.

SVPPONO LLL Qaàd hz fimgulz intcrio-

* 204 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Kas skaito sias eilutes:

1) pastebi greita ir staigu metra, nes Zodis ,excussi" (pai. ,i$musti") sudaro verzlu molosa, o nuo jo, tarsi pastüméti, atoka anapestai;

2) tarsi mato sédin£ia moterj, kuri staiga isbala ir Saudyklé iskrinta jai i$ ranku;

3) supranta, kad tai panas j tiesa ir, pridéjus ias aplinkybes, taip turéjo jvyktis

4) pajunta tam tikra gailestj vienintelio sünaus mir- ties pritrenktai motinai. Visa tai, sakau, jvyksta klau- santiojo sirdyje, taip sakant, tiesioginio poveikio dé- ka, be apmastymo.

5. Sios pavienés vidinés savybis (ju prigim Vergilius Aads Iz 4/5 ..-At subitus miserae calor ossa reliquit,

excussi manibus radii revolutaque pensa. Cia Eurialo motinai pranciama apic jos sünaus mirrj (E. UJ.

* 205 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Carur IX:

interioris hominis virtutes (Natraps C difinthonem carum *Philofopbis relin. guum) ut munia, feu, a&us habent di. verfos, ita diverfis caufis dele&antur, & offenduntur,

Primo Mufica. & menfuratrix. illa, s citca beni ior verfatur ,

his aptis capitur,refpuit ineptos. Ni- [penes decerni potell, qni nam (int numeri optimi, cim plurimi fuaviffimi effe poffint : ut patet ex Ca- ticis & Carminum generibus, Triple tamen numer in. Oratione multum, jutcunditatis haber, Eft autemis, qui (o. no & vocü concordi fimlis eft verfui Trochaicei fambco; Anapefhco, Hienim fecundüm fonuminveniuntur nonraro in Orationibus. utPbilip.s.

Te mirer, Antoni quorum fatTa imiterz. E(tfonusCarminis Trochaici fimilis illi Senecz in Hypol,

Huc adefle monífra Ponti, Sequitur, — Eorum exitim nan perborre- Jer,

ER

£2. LIAUKSMINAS. Oratorine praktika.

ir skirstyma paliekame filosofams) turi ri skirihgas

rie oütent metrái yra geriausi, nes daugybe gali büti labai maloniuy: tai matyri i$ dainy ir eilérascig met- ru. Ta£iau kalbai trys metrai labiausiai tinka: tro- chéjas, jambas ir anapestas. Dél savo skambumo jie dani kalbose, pavyzdiiui, [Cicerono] ,Filipikose": »Stebiuosi, Antonijau, kieno Zygius tu mégd£ioji*. Yra trochéjinis metras, pana&us j Sita, panaudota Se- nekos ,Hipolite": cia yra pabaisos Ponto". Arba: ,Ju mirties nebijok". Yra jambinis metras, panasus j sita trimetrinj jamba Horacijaus 2 epodéje: ,Laimingas tas, kuris toli nuo rüpesciy". [Cicerono] kalboje ,Uz

*22) /*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ds EcocurtowE Ozaronis. 239 Eft fonus [Jambici , fimilis illi Trimetro Epodz. E :

Beatua ille, qui. negutijs. poserRoíioMuen s Quidoie Ws Quid mjeaneris t quid

ind

Eft fonus Anapzttici.fimilis illiin Tro- ada& z, In Chor.

— — Fx Priamu.,

Felix quisquis , omia fecum Con[umpta videt. Sed hzc non follicité obíervanda. Vis &natura,(wr am dus)(ant optimi iftri.

Secundi) imativa virtu tunc re» creatur , cüm fine difficultate exprimit vivà qua(i imaginem tei fignificate voces. Diffcwítas autem effe (olet in, exprimendisijs.quz fecundüm naturá ee non poffant,ue Zufftiam logua : am * bulare Virtutem, Aut quz nullo fenfa exteriori cognita (unt: nt nobis, qui monquam Elephantum turrium vidi- mus, aliquantüm difficilis ef ejus ima- go. J5gré cuim poffumus in animali

turrim.

* 208 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Selsta Rosciju i$ Amerijos': Ko nori daugiau? Ko Sieki? Kur verZiesi?* Yra anapestinis metras, panasus i Sita, panaudota [Senekos] , Trojietése", 2 veiksmo choro partijoje:

s Laimingas Priamas,

Laimingas kiekvienas, kuris

Viskg su savimi nusineié.

Bet viso to nereikia labai kruop&tiai analizuoti. Praktika ir prigimtis (kaip ankstiau sakiau) yra ge- riausi mokytojai.

NL e

tarsi gyva paveiksla to, kas nusakoma Sodiiais. Sunkuj paprastai Eyla tada, kai reikia pa- vaizduoti tokius dalykus, kuriu is tikruju negali bü- ti, pavyzd£iui, ,teisingumas kalba", ,dorybe vaik3- to*, Arba rokius, kuriu mes nesamce paryre isoriniais pojütiais. Pavyzd£iui, nelengva mums jsivaizduoti »boldtuora" drambli (elephantem turritu), jeigu nie- kada tokio nematéme. Mat sunku ant gyvulio pasta- yii boli. [sivaizdavimg sunkina, jei vienu metu.

* 29 *

S. LAUXMIN, Praxis oratoria.

240 GarurIX.

turrim edificare. Farigatur etiam ima. ginatio (i multa fimul ingerantur, aw: divería inter fe : aw: (i circamftantia a- liqua ex di&is defuifle intelligatur Pre. terea offenditur Jpaginatroa, (i imago eft turpis & horrorem creans; ut fi dicas Todes in CHRISTI facie [puta appende-

runt.

Tertio InteleHus: deleatur. cognita veritate five ca certa fit; five probabi. lis :idquenon folüm in veris Narrationi. bus exigit; fed etiam in fabulis hoc re- quirit. at quz finguntur.non peenent fe- cum faltem manifefté. Nam tametfi ali- undc (ciatrem fiam effe ; tamen fup-

fira hac fi&ione petitur congruz af-

ingantur circumftantiz. Dele&atur, etiam Intelle&us orex peElaris & rari & partienlaribus circumítantijs rerum, Ut eft illa.

Excuffi; mambus vadj , revolutàgnt

nfa. E: neid. 1 Vbi defcribitur pi&us T ilns ia Templo Carthaginenfi, Parit alia. fnguns, amifu y Trovstarmi,

* 210 *

2. LIAUKSMINAS Oratorine praktika.

pateikiama daug dalyku arba skirtingu. Arba jeigu i$ Zod£iy aiikiai maryti, jog trüksta kokios nors aplin- kybés. Be to, jsivaizdavimo galimybés apsunkinamos, jei vaizdas yra slykétus arba keliantis siauba. Pa- vyzdiiui, jeigu pasakytiau: Zydai Kristaus veida nu-

imonc atitikty vaizduojamos aplinkybés. Intelektas taip pat dziaugiasi netikétomis, reromis, dalinémis aplinkybémis. Pavyzd£iui, Sita: Siülas surriko Jeivoj, itkrito i ranky Jaudykl [Encida, IX, 476]

Arba ,Eneidos" I kn., kur apraomas Kartaginos Sventykloje pavaizduotas Troilas:

*2101*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

DzErocuriowE OmarORua, — 24a Mice: angue impar congre[fia de e

: * Fertur equis: currüque beret efupinus.

daani: Lora tenent tamcnz buic cervixá, comag,

avabuntur

Per terram: GF verzà pulvis snferibitar

baflá. Hic particulares & inopinatz Circuim- fantiz miré recresncintelle&um, Of- fendimr veró fi falfa mauifefté (int , & impoffibilia, quz dicuntur. 44st cüm., enumerantur sitate Circumlantie, que facileex re intelligi poflunt, ut (i quis dicat Matrem Euryali audità morte Fi- lij doluiffz € fleviffe » ingrataeritnarta- tio, Caienim dubinmelt, Matrem au- ditá morte unici filij fevile; Debecer- gbaliquid dici molum. Quarri. 4p- guts Senfitéoma dele&atur Affethibus, fi érebustribuantur. Vnde A4ur, ob mortem uaici filij tantàm fZre ;non eft conveniens, Soror enim idem, aut plas facit, Exprimi ergà deber vehessens tonfiernatroin Matre, — Dersde dele&a- Bette dioe. fierefeat uffetine, vt

* 212 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Mato Enéjas, haip ginklu netenka ir béga Troilas, Vargias karys, kovon nelygion priei Achila iéjes. Lekia £irgai, jis ratuos dykuos aukitielninkas tjso, Bet nepaleid&ia vadéiu, plaukai ir kaklas nusvires Velkas Zeme, o ietis virüne brükinj joj rao (478—482 eil. Venté A. Dambrauskas)

Cia dalinés ir netikétos aplinkybés nuostabiai gai- vina intelekta. Jj Zeidiia, jeigu kaltinamieji dalykai yra aiskiai melagingi ir negalimi. Arba jeigu iivardi- jamos nuvalkioros aplinkybés, kurias lengyai galima suprasti ii patios situacijos. Pavyzdiui, jeigu kas nors pasalyny, kad Eurialo motina, iigirdusi apie sünaus mirtj, kentéjo ir verké. Toks pasakojimas bus nema- lonus. Nes kas gi suabejos, kad motina, iigirdusi apie vienintelio sünaus miri, verké. Todél reikia pasaly-

j E ae dics ptsiemelio eicit aiticr yre netinkama: ta patj arba dar daugjau daro sesuo. Todél motinos jausmuose reikia pavaizduoti staigu isgasti.

* H5 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

smplet. Hunc ego te Eurjale afpicio. Cc. Quod dicas. Foolat interea: Nati caput. afpicit bafi Preficum: lachrymis vultum perfufa pro- fatur. ne egotefili cerno; Togratifima eri Oratio, Aféthu enim. concitatus prit verfibus, repenté languefcer. Vixenim alicujus Ztmci af- fetim (equentes verfus exprimant noa. "Matri, Offenditur ergo Animus Afe- bu incongrue € deficientibu. SVPPONOQquartó:Hac omnia dicta non effici, nifi mediantibus verbis, In verborum ergo deleum & u[um quàm rimüm ingenij & Artis conferunt Oratores przftantes, Veltiuntenim o- mnia aptilfimis Epirbetiz: & voces itas, vebuaccornodant;ucnontam narrare, quàm

* 214 *

£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

TToliau, jauciame d£iaugsma, kaip buvo anks£iau pa- sakyta, jeigu afektas stipréja. Taip daro Vergilijus. Tolesnés eilutés [apie Eurialo motina] tokios: Plaukus sau raudama, prie pylimo béga pamilus Ir pirmutiniy gretu, jai nei be prieiai, nei ietys, Nei be pavojus galvoj, padange srodkia jos skundas: Koki tave, Eurialai, regiu? (Eneida, IX, 477-481. Verte A. Dambrauskas)

Jeigu ta patj nupasakotum taip: ,Skubiai isbéga. Mato sünaus galva, pamautz ant ieties. Laistydama veida asaromis sako: ,Stai matau tave, sünau", — tai büry nemaloni kalba, nes afektas, sudadintas anu pirmuju Zod£iu, staiga ima silpti. Galbüt kokio nors draugo jausmus tos eilutés ir iéreitkia, bet ne moti- nos. Taigi müsy siela jZeidia netinkami ir nepakan- kamai stiprüs afektai.

ir mena labiausii parodo parinkdami ir vartodami tinkamiausiais epitetais, taip. pritaiko Zodiius dalykams, Isecspem

pasakoja, kiek piesia ir tarsi pirétu

* 25 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Dz Erocurtows OzaroRrA 143 quàm pingere, & velati digito feriem ve- rum. dee tpm Sic Cic, Philip,2. Templum | Coscordie api vit(*lam concerdie,quà ar&ioremcon- cordiam indicaret, Virgilius verà de- fermitatem Polyphemi vel folá compofr- Apt vocum apertiffimé oftendit, JE. neid. 3.

Monfirum horrendum informo jingent, ti lumina ademptum, Etcucrentem e- quum. aeid, g.

Quadrupedante putrem [onitu quatit sngula campum, His ita (apppofitisad quzfitum.

DICO, Illa Oratio, frve foluta [roe li- gata; eft ornata & apta;cajus & Numeri implent menfuram animi ; & mago re- rum propofitarum facilé formari po- telt, & Persas probaliter Intelle&ai apparet; & Afi cum naturá rei con» gruit. E contr, Illa e(t deformis & in- eptequz hoíceeffz&üs przítareno teft; nempe fi perturbata eft. (ine diftin- &ione congruáCommatum.Membro- rum& Periodorum. 5 obfcura; fm^

M; pii-

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

dalyki eiga. Antai Ciceronasantroje,,Filipikoje* San- tarvés sventykla pavadino Santarvés cele, kad sitaip parodytu glaudesne santarve. Vergilijus Polifemo bjau- rum arba laukiniskuma aitkiausiai pavaizdavo pa- rinkdamas [tinkamus] odzius: Miléinas tas, fiurpu kretias ir 3viesg prarades. (Eneida, III, 658. Vert A. Dambrauskas)

O beégantj Zirga taip aprase: Kerta kanopom &irgai, ir dunda dulkédama 3emé. (Eneida, VIII, 596. Verte A. Dambrauskas)

Taigi &iaip atsakes j klausima, pridursiu. Ta kal- ba, tick poctiné, tiek proziné, yra puosni ir tinkama, kurios ritmas pripildo siela: kurioje déstomus daly- kus lengvai galima jsivaizduoti; kuri protui atrodo panai j tiesg; kurios afektai atitinka dalyku prigim- tj. Ir, prieingai, ta yra negraái ir netinkama, kuri tokiu rezultatu pasiekti negali; jeigu yra padrika, tinkamai nepadalyta j atkarpas, narius ir periodus; jeigu neaiiki; jeigu nejtikétina ir nutolusi nuo propozicijos.

3 8

$ LAUXMIN. Praxis oratoria.

244. Carur IX. pelfibila. & aberransà Propofito, | Side. nique carer afe & languet. veluti emortua, Ratioafferti patet ex Suppo- nendis. Inde jam collige: eam folá efe rationem, cur inter Latinos Oratores CICERO, & inter Po&as VIRGILIVS principem locumtenenr. Hienim duo vel maxime hiíce rebusexcellunt. Alij jnoqueClafficz Autbere s;anufquifque in no genere, proximá ipfis laudem me-

rentur, Iam ad diffolvenda dubia, quz hic

etiam occurrere poffunt NOTANDVM ESTI. Niwmerum 0- ratorium elegantioremiaterdum datà operá vitandum effe;ne Artem offentare Orator videatur: quz resin magnis & ferijs rebus gratiam, przfertim. apud dentes & do&os viros, perdit:quod

anté monutmus.

NOTANDVM EST IT- Quàd 4b- Jfralia voces non facelfant Imagmations diffcultarem, fiillz a&iones, quz for- mis tribuuntur, conveniunt ipfi Subje- &o, rationcillaram formarum, Tanc enim

* 218 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Pagaliau, jeigu stokoja afektu ir yra silpna, tarsi mi- rusi. Sio pasakymo esmé paaiskinta anks£iau isdés- tytuose [punktuose]. Taigi turbüt aitku, kad tos es- més atitikimas ir nulémé, kodel tarp lorynu oratoriu pirmauja Ciceronas, o tarp poetu — Vergilijus. Juod- viem labiausiai büdingos ios savybés. Kiti klasiki- niai autoriai, kiekvienas savaip, nusipelno &alia ju pa- na&ios Slovés.

Dar reikia paaiskinti kai kuriuos abejotinus klau- simus, kurie €ia gali iskilti.

I ais iir -———— gesnio oratorinio j

rius demonstruoja sa; : tai, kalbant apie di- diis ir Timtus dalykus, ypaé protingu ir molt 3moniu akyse, praZudo [kalbos] Zavuma. Dél to jau ankséiau jspéjome. j

II pastaba. Abstraktüs Zod£iai nesudaro sunkumu vaizduotei, jeigu tie veiksmai, kurie reikalauja [Zodi- nés] iiraitkos, atitinka parj subjekta ir tos raitkos rei- kalavimus. Mar rada gebéjimas jsivaizduori priklau- so nuo subjekto, ir tada protas masto apie tai, kas

* n9 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Dz ErocurtowE OmxarOmn, 344 enim imagimativa adhzret Subjecto ; & Jutelletina de eodem, quod dicitur;intel- ligi. Cicero Philip, 2. Perfeci eperie fuccifivis , ut mee. vigilia » mead, litera, C juventuti utilitati, € nomini Romano laudis eliquid adferrent. Hic omnes vi- lie € lere cum Cicerone agnofcun- tur:aut potiüs ipfe Cicero wigil &* litera- Tut. Madasiideeloqueudieit frequen- tiffimus apud Oratores & elegantiffi- musjimó neceffarins. Vixenimaliquid diferte dici poteft fine huj modi abftra Gionibus. Quod fi Ferme à Subjeto Js unis ca tribuantur que recspfisfor. mis, nec SubyeHo,r atione carum Forma rum veré congraunt;( Vt gui Charitas tem cum Toleranti, aut ambulare 6$ core. queri Virtutem ) vonc vix. fieri poteft, quin offendatur vis Imaginativa & in- telle&us. Ideà nec affectos concizari, nec quicquam fingulare effici talibus figmentis poteft.Intellige autem de $o- datd Oratione , 8 derebu ferijs que ab Oratoribus tradantur. Po&is enim id, (fitamen adf: Prudentia interdum

M3 licer

* 220 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

kalbama. Pavyzd£iui, Ciceronas antroje , Filipikoje" [sako]: ,Pridéjes papildomu pastangu, pasickiau, kad mano budéjimai ir mano raktai atnestu kaZkiek nau- dos jaunimui ir roménu sovei". , Budejimai" ir rai- tai" &ia yra suprantami kaip pats Ciceronas ,budin- tis* ir ,ralantis". Toks kalbéjimo büdas yra labai da£nas tarp oratoriu ir labai puikus; dar daugiau — bütinas. Vargu ar galima ka nors graiai pasakyti be Sitokiu abstrakciju. O jeigu Zod£iais iisakomi nutole nuo subjekto dalykai, kurie neatitinka nei Zodinés raiskos, nei subjekto pagal tai raitkai bütinus reika- lavimus (kaip antai kalbéti apie meile ir tolerancija, arba vaik&cioti ir skustis del dorybés), tada gali atsi- tikti taip, kad bus paieista vaizduotés ir intelekto galia. Todél nei suZadinti afektu, nei ko nors ypatin- go pasiekti tokiais isigalvojimais negalima. Taigi su- sitinok, kas oratoriu yra kalbama apie prozine kalba ir apie rimtus dalykus. Tuo tarpu poetams tai lei- diiama (jeigu tik neprarandama proto), ypat kai [Jo- dine] forma pateikiama kas nors, kas siejasi su tikrais dalykais. Pavyzd£iui, pasakymas , Vainikuoti vasara

*21*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

246 Capur IX: licet; prafertim quando fermi; nonnul. lisaliqua tribuuntur propterconnexio nem earum cum rebas veris.Licet enim e/£ffatem coronare ferto, fpiceo, Tntelli. gimus enim bíc homines , qui eo anni temporc fic coronarifolent, Deinde in rebus ludicris, ex quihus fola dele&atio & jocus quaritur, ifla locum habent, Infoper in rebus alerericiz & myflici (o- lent hojufmodi formz induci, Pf. 84. eMfiricodia & Veritas obviaversnt. fr. br. luflitiac pax ofemlate. 'famt.Hicenim, quoniam calefte continetur myflerii; reveretur divinam authori- Tatem; & ad me beieued erigitur; Alioqoi fii nus - Picus pe aes NOCERE ColiBiviretiam Oratori fimile quidaf- Eit Ne Catil, 1, Patrie cumCi. cerone loquitur; conqueritur Rtfp. In telliguntur enim his piii [2

ves;

NOTANDVMEST III Quóàdznid. detis non de fingulis, ut dicantur, il licà: ferc judicium , fiue ver» -«

falfin.

£. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

varpu vainiku*. Cia turime galvoje Zmones, kurie iuo met laiku paprastai Sitaip yra vainikuojami. Tai pa- sitaiko pramoginiuose Zanruose, kuriais siekiama vien tik malonumo ir juoko. Be to, &itoks kalbéjimo bü- das da£nas alegoriniuose ir mistiniuose dalykuose. Pavyzd£iui, 84 psalmé: , Susitiks ten Gailestingumas ir Itilimybé, pasibuciuos Taika su Teisybe". Ka- dangi ia kalbama apie Dangaus paslaptis, protas pa- junta pagarba dieviskajam autoritetui ir stengiasi su- prasti aukstesnius dalykus. Kitu atveju, jeigu tai pasakytu bedieviskas oratorius, sukeltu juoka. Pana- süs dalykai leidziami oraroriui kuopiniuose vardaZo- diiuose. Taip pirmoje kalboje , ries Katiling" su Ci- ceronu kalbasi Tévyné ir skundiiasi Respublika. Siais Zod£iais £ia suprantami pilicciai.

III pastaba. Intelektas dél atskiru dalyky ne tuoj pat,

kaip sakoma, nusprendiia, ar jie teisingi ar neteisin- gi, bet palaukia pasekmin ir apgalvoja, kokios buvo

*25*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Ds Etocurtone OgArOR1A. 247 falfum ; fed expe&at fequentia; & qua miffa funt,recolit.Itaquererum

ne- xum inter fe, & earum firmamenta di- judicat; quain fingulis Periodisnon in- veniuntur. Desde in ledicrir rebus patitur aliquid contra rationem dicis feriis nonitem.

NOTANDYVM EST IV. ZAfétium vtbementem efe non poffe, nifiin cert &notabiliOrationisportione, Lewis

frequentius occurrit,

NOTANDVM EST V. Quàd, fi fierinon poreft,ot omnia, quz Orna- tup requiri diximus , ad(int, cerandem eff, uc faltem ZntelleBui: farisfat. Nifi e- nim babearis id, quod namrá fod re- quiritmgraratrit emis dicho, Ekquam- visconabimur excw/are C laudare , quz pulo pincuekdsn te junum fentietnus.Experientia id quem- visdocere poteft, di eP/cwraw alicj9&c difülutam Orationem aut Concimem au- di:. Si veró fatisfit rarioni, alii defeétus. utcunque zolerabiles erunt.

NOTANDVMEST VLQuodnon-

Ma nulli

* 224 *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

prielaidos. Taigi issiaiskina dalykuy tarpusavio rySj ir ju Pagrindus, kurit nepasitaiko atskiruose perioduo- se. Kita vertus, pramoginiuose dalykuose leidziama pasalyti ir ai, kas prietarauja protui, rimtuose — ne.

IV pastaba. Audringi afektai gali büti panaudoti tik tam tikrose ir ypatingose kalbos dalyse; dainiau su- tinkami ramüs.

deem neturésite to, ka reikia turéti i$ prigimties, visa kalba bus nemaloni. Ir nors bandysime kalbéda- mi kaltinti arba girti, müs dvasia bus sausa ir alka- na. Tai gali parvirtinti i$ patirties kiekvienas imogus girdédamas kieno nors neaiikia ir nerislia kalba ar pamoksla. Ta£iau jei protas bus patenkintas, visi kiti trükumai bus pakenciami.

VI pastaba. Kai kas Ciceronui ar Vergilijui prikita paprastumq ir priesina juos kitiems, kurie, ju

*25*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

448 Carur IX. nulli Ciceremom aut. Parpiluum fimplici. ul

eorum judicio fublimixs & artifei loqai videntar; cesa^f. vel quód mal? ab imitio Precrptis. Rhetorieir. imflituti fent, & minus confiderata aliorum af- ferra,veluti certiffima Elogmentie dogma- 1 arripnerunt : vel quód,ciiw owria fa- cili percipiant , nibiP in ei Artis C Elo- quentie efft fu[picantur, Contrá tumidis & afftlatirdeleGantur,proptereà quód ut in omnibus rebus, ita in verbis mon- fra €! portonta rapiuntad fe eculos C a- mimo: curioforum . üm Iuvenum, Deindc quod cum folis attendát verbis. dererum yeritate. sminw [unt felicii; & quz intelligunt, eaersdita C inge- ofa effe putant, e, c, cà illud Virgili legunt JEneid. 5. pee eerulens [uprà caput. adfitit imber. lem , Plyemema, ferens : & inborruis snda tentbris, ies Quia imbrem eguitatem, & alatam no- Zim non vident;fed omnia verba pla- na& per fficua, putant effe. fowplicio. Ex apud

£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktrika..

manymu, kalba pakiliau ir meniskiau. To priefastis yra ta, kad arba nuo pat prad£iu blogai suprato reto- rikos taisykles ir menkai apgalvotas kity mintis pasi- &iupo kaip kaZkokias tikriausias iskalbos dogmas; ar- ba, kadangi viska lengvai supranta, jtaria, kad [minétu autoriuy veikaluose] néra iskalbos meno. Savo ruoztu ipüstais ir afektingais dalykais déiaugiasi, kadangi, kaip visur, taip ir Zod£iuose, baisüs ir isgalvoti daly- kai patraukia akis ir sielas smalsiu, o ypac jaunu. Ki- ta vertus, kadangi visa démesi skiria Zodziams, daly- kar tiesa majai juos jaudina, ir ai, ka sunkiai supranta, laiko esant mokslinga ir protinga.

Taigi kai skaito tokias Vergilijaus eilutes (Enei- da, V, 10-11 eil):

Debesys tuosyk, viri jo galvos padümaue, atuaro

Audrg ir nakt, patiurpsta vilnim vandenynas aptemes, —

(Vent£ A. Dambrauskas)

nors skrendan£ios audros ir sparnuotos nakties ne-

matyti, bet visi Zodiiai yra aisküs ir suprantami, tad mano, jog jie yra paprasti. Arba Cicerono kalba ,Uz

*2me*

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

Dr Erocurtowr OsarORu, 249 apud Ciceronem pto M. Marcello, Dz- muifá gentes immanitate barbaranyraul- vixdaie snmumerabiles, loci imfenitas, eweni genere. copiarums abundantes Gc. Mallent calcazam Galliam, gementems Germaniam, procidentem ad genua Bn- tanniam ; Orbem terrarum in:ri,

à Cafare du&iam audire : atque hac illis fumma Elsquentia effe videretur,cümre- vera ftolida effet & puerilis ja&antiau, indigniffimatanto viro. Tyronesigitur ftudeant inprimis veram CP genuimam. Eloquentiam digmofeere: deinde conen- turimitarsfed non nimis folicité, Ipfis enim ad comparandam verborum co- iam ab initio affe/lario neceffaria eft.

NOTANDVM EST VII. Quod Af- filia vehementior, fappofitá veritate, fzpe orna: eleganter ca.quz alioquin in- eredibilia viderentur, & ad. efforman- dam imagiaé difücilia: utin illis Clau. diani verfibusin 3 Honor. Conful. Qximium Diletle D EQ , csi funditab

antri «Aly armatas Hyemes, oui militat 4-

ibers M5 E

* 28 *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Marka Marcela": , Sutramdéme tautas, barbaritkas Ziaurumu, nesuskaiciuojamas didumu, neaprépiamas Zemiy platumu, klestin£ias visokios rüsies istekliais" ir c. t. Jie labiau noréty girdéti ,sumindyta Galija", »dejuojanti Germanija", ,ant keliu puolanti Brita- nija", ,pasaulis, Cezario pergalingai nukariautas"; jiems atrodo, kad tokiu büdu parodoma puikiausia i&kalba, nors i$ tikruju tai yra tik kvaila ir vaikiska savigyra, neverta Sitokio vyro. Taigi pradedantys ora- toriai tegu stengiasi pazinti tikra ir natüralia iskalba. Paskui tegu bando imituoti ja, bet ne per daug uo- liai. Mat nuo pat pradiiu jie turi jausti karkta troiki- ma sutelkti Zodiu gausa.

VII pastaba. Stipresnis afektas, paremtas tiesa, da?- nai puikiai puosia tuos dalykus, kurie kitu atveju at- rodyty nejtikétini ir sunkiai jsivaizduojami, kaip Siose Klaudiano konsula Honoriju Slovinanciose eilutése?: O numylétini Dievo, kuriam, olas atidares, Siuntia Eolas ginkluotas audras, ir eteris gelbsti; Fiiys edam IM E sium RNC NUEE ir pancgitinius kürinius. Seké Lukano, Stacijaus, Juvenalio küryba Cituojamos eilutés paimtos i$. Panegirikos Honorijui Augustui, trefiakart ürinktam konsulu* (Panegyricus dicus Honorio Augusto tertium consuli). Zr Claudii Claudiani Carmina Edidit John Barrie Hall. Leipzig, Teubner, 1985, p. 56.

* 29 *

S. LAUXMIN. Praxis oratoria.

150 Carur IX. Et conjurati veniunt ad. Claffta venti. Eft quidem difüicile cogitare armata byemes, & audire jmrantes ventos :atta- men quia praceffit vera hiftoria. Te propter gelidis Aqwilo de monte pro- eclia

Obrwit adver[as acier, revolutag, tela Fertit im amtboress 6$ tmrbine reppuli

baffas. Hác veritate fappofitá, quod fequitur lxelecusapienban cond ym non. gratis fingifabulam; ute conclu. risa EE vr- bementiere affcn res mirifica placer., Hacmihi vifa funt deOrsatuOrationis

* 2:0 *

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

Zenklg tau davus, ruojau atvyksta véjai prisieke. (96-98 eil. Verté E. Ultinaité)

F6 tiesy sunku jsivaizduoti ,ginkluotas audras* (armatas hyemes) it, prisiekian£ius véjus" (jurantes ventos), taiau anks£iau buvo minétas tikras jvykis:

Tau j pagalbg audra ledine Akvilonas ateina,

Prielo udgriüva gretas ir stréles apgretes nukreipia

Vel pried siuntusius jas, ir sükuriu ietis iiméto. (93-95 cil. Verte E. Ulcinaité)

Priémus £ia tiesa, protas pateisina ir tai, kas eina. toliau, kadangi maro, jog ne &iaip sau yra kuriama fabula, bet samojingai papasakojama tiesa. Taigi pa- sakojimas nepaprastai patinka, kai pirmiau cina stip- resnis afektas. Tiek, man atrodo, reikia pasakyti apie kalbos puosnuma.

Vené EUGENIJA ULCINAITÉ.

Versaik Sigismundus Lauxmin. Praxisoratoria sive praecepta artis rhetoricae. Francofurti ad Maenum, 1666.

* 294) Á

Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

KAI KURIU Z. LIAUKSMINO RETORIKOS TERMINU PAAISKINIMAS

AMPLIFIKACIJA — (lot. a»plificario) — kal- bos plétojimas, jtaigos didinimas naudojantis sinonimais, epitetais, palyginimais ir kt. re- torinémis figüromis.

ANTECEDENTAS -— (lot. antecedens) — pirmasis loginés implikacijos narys, po kurio cina antrasis implikacijos narys konsekventas (lot. consequens) — iivada.

DIGRESIJA — (lot. digressio) — oratoriaus nu- krypimas nuo pagrindinés temos, sickiant pa- teikti papildomu loginiu ar emociniu kalbos argumenty.

* 23:2 *

Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika..

DILEMA -— (gr. dilemma) — loginis o kita — skirstytiné. DISPOZICIJA — (lot. dispositio) — antroji retorinés kalbos dalis. Temos suskirstymas limis, iidé EPICHEIREMA-- (gr. epicheirema) — glaustas, trumpas loginis iiprotavimas. EPIFONEMA -— (gr. epiphonema) — EKSPOLICIJA — (lot. expolizio) — stilistinis ELOKUCIJA - (lot. elocutio) — trecioji inés kalbos dalis. Silistini: inis kall parengimas.

ENTIMEMA - (gr. enzhymema) — nepilnas

INVENCIJA —- (lot. inventio) — pirmoji

*25*

Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika..

retorinés kalbos dalis. Temos suradimas ir pee " irinki KONSEKVENTAS — ir. antecedentas.

PNEUMA - (gr. pneuma — kvépavimas, dvasia) — retorinio periodo rüsis, kuri remiasi oratoriaus fizinémis galimybémis: kalbétojas tesia perioda tol, kol ustenka kvapo. [KVÉPTIEJI PERIODAI — iaip vadinami to- él, kad suderinti su kalbanciojo kvépavimu (ikvépimu ir iskvépimu).

PREMISA — prielaida, viena i$ loginio silogizmo rütiu.

PROLEPSÉ — (gr. prolzpsis) — nuojauta, numatymas, kai oratorius aplenkia oponento argumentus ir i$ anksto juos atremia. PROPOZICIJA - (lot. propositio) — retorinés kalbos dalis, isplecianti, aiskinanti pagrindine tema.

* 24 *

2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.

SCHOINOTENIS - (gr. schoinotenes— virve, grandinc) — retorinio periodo rülis, susidedanti i$ daugelio trumpy atkarpu; ,sakinys — virvé".. SILOGIZMAS — (gr. sllogismos) — dedukci- nis loginis isprotavimas, kurj sudaro dvi prie- laidos (did£ioji bei maZoji) ir i$vada.

Sudaré EUGENIJA ULCINAITÉ

$5

* 295 *

Prof.habil.dr. EUGENIJA ULCINAITÉ.

Z. LIAUKSMINO RETORIKA EUROPOS BAROKO ESTETINIU IDEJU KONTEKSTE*

Zygimantas Liauksminas (gimé 1596/97 Zemaitijoje, mi- ré 1670 09 11 Vilniuje) — vienas Zymiausiu senojo Vilniaus wniversiteto profesoriu. Kiles i& Zemaitijos bajony Seimos, jézuitas (1616). Vilniaus universitete studijavo filosofija (1619-1622), teologija (1625-1629), véliau jvairiose jézui- u kolegijose (Polocke, Nesvyziuje, Vilniuje) désté retorika, filosofija, teologija, paciu sudétingiausiu Vilniaus universite- to laikotarpiu (1655-1657) buvo jo vicerektorius, Kraziu ko- legijos rektorius (1661-1665). Filosofijos (1638) ir teologi- jos (1642) daktaras, retorikos (1648), graiku kalbos (1655), muzikos (1667) vadovéliuy autorius, pamokslininkas, admi- nistratorius, Lietuvos jézuitu viceprovincijolas.

ilniaus universiteto sukaktis: 1579-1989.

medtiaga. V., 1989. Kalba taisya.

* 236 4

2 Liauksmino retorika..

Z. Liauksmino veikla yra palyginti nemazai tyrinéta. Aptar- o5 jo filosofinés ir teologinés paziüros [13, p. 444; 21, p. 110- 1131, retorikos [20; p. 85-94; 23, p. 90-92] ir muzikos [7, p. 9-46] vadovéliai. Nauja, platesni ir i&samesni, Z. Liauksmi- no mokslinés bei pedagoginés veiklos jvertinima yra dave lenku mokslininkai Bronislovas Natonskis [9, p. 578-579] ir Liudvikas Piechnikas. Pastarasis , Vilniaus universiteto istori- joje" pazymi, jog Z. Liauksminas kartu su kitais 2ymiais to. meto profesoriais (prie ju priskiria Motieju Kazimiera Sarbievi- ju, Jona Ryvockj, Toma Klagiju, Jona Chondzinski, Mikaloju Kmici£iu) Vilniaus universitete susibüré j humanistu büreli, kuris ,suküré ypatinga antikos ir antikinés literatüros kulta* [11, p. 80, p. 84], padéjo Vilniaus universitete stiprinti huma- nitarinius mokslus, ypa€ retorikos ir graiku kalbos mokyma, i&vengti tokio nuosmukio, kurj XVII a. antroje puséje patyré kitos Lietuvos ir Lenkijos jézuit kolegijos [12, p. 185-186].

Vis délto Z. Liauksmino mokslinis palikimas dar ne iki galo istirtas, jo reikimé XVII a. Lietuvos kultüriniam gyveni- mui dar nevisikai jvertinta. Siame straipsnyje bandysime

artis rhetoricae" (Oratoriné praktika ir retorikos meno taisyk- làs) pirma karta buvo itleistas Braunsberge 1648 m. Jj suda- 10 1631-1635 m. NesvyZiuje skaitytas retorikos kursas. XVII- XVIII a. &ios knygos buvo i&leista dar 14 leidimu, ir visi uz Lietuvos ribu: daugiausia — Vokietijoje, keletas — Cekijoje ir Austrijoje. Stai tu leidimu chronologija: | — 1648 Braunsber- ge, ll 1658 Miunchene, IIl 1665 Frankfurte prie Maino, IV — 1666 ten pat, V — 1675 ten pat, VI — 1680 Kelne, VII — 1682 Frankfurte prie Maino, VIII — 1690 Viurcburge, IX — 1705

* 23] *

EUGENIJA ULCINAITÉ

Kelne, X-— 1707 ten pat, XI - 1710 Prahoje, XII— 1717 Kelne, XIII — 1720 Vienoje ir XIV.— 1732 Kosicéje. Tokius duomenis pateikia Karolis Estreicheris [6, p. 130], kuris, eje, nenuro- dé 1665 ir 1682 m. leidimu, iuo metu Zinomu de visu. Kita vertus, ne£inía, ar visi K. Estreicherio nurodyti leidimai rea- liai egzistavo. Mums Lietuvos ir Lenkijos bibliotekose teko matyti tik penkiu leidimu egzempliorius (1648, 1658, 1665, 1666, 1682).

Vis délto kas lémé toki lietuvit autoriaus knygos popu- liaruma? Tai néra tustias klausimas Zinant, kad aptariamuo- ju laikotarpiu retorikos veikalu buvo leidZiama labai daug. Kiekvienas ratas, kiekviena konfesija, netgi kiekviena mo- kykla turéjo savo retorikos mokslu autoritetu, kuriais rémési ir seké. Jézuitu mokyklose Zymiausi buvo: ispanas Kiprijo- nas Soarijus (Soarius), prancüzai Mikalojus Kausinas (Caus- sinus), Prancikus Poméjas (Pomey), Karolis Pajotas (Paiot), Juozapas Juvencijus, vokie£iai Jokübas Masenas, Jokübas Pontanas, Dominykas Dekolonija, Lietuvoje ir Lenkijoje (be 2. Liauksmino) garséjo M. K. Sarbievijus, Kazimieras Kojala- vitius, Mykolas Radau, Jonas Kviatkevi£ius. Populiarüs bu- vo protestanto olandu mokslininko Gerardo Jono Vosijaus (Vos, Vossius) retorikos veikalai. Siu autoriu knygos buvo leidziamos po kelis ir keliolika kartu (pvz., K. Soarijaus reto- rikos vadovélis buvo isleistas net 98 kartus!). Taigi kokios savybés leido Z. Liauksmino vadovéliui atlaikyti kitu retori- kos veikalu konkurencija, kuo rémési jo autoritetas, kurj bu- vus patvirtina ir rankratiniai XVII-XVIII a. retorikos kursai lietuvit teoretikas ten ne kart minimas, cituojamas, pataria- ma jj skaityti (22, p. 25, 181, 184].

15 dalies j 3j klausima atsako leidéjas Georgijus Froma- nas, 1665 m. Frankfurto prie Maino leidimo pratarméje pa- Zyméjes, jog ypatinga Z.Liauksmino knygos pranasuma bei

* 238 *

£obiauksmino retorika.

verte sudaro tai, kad autorius joje iSsamiai aiskina sintaksi- niu periodu rü&is, ju sudaryma ir vartojima, nes bütent nuo sakinio sarangos, anot Fromano, priklauso visa kalbos har- monija, grozis ir jtaiga. Tuo tarpu nesa nieko kvailesnio ir vaikiskesnio kaip manyti, o daugelis taip mano, kad | iskal- bos virsüne galima pasiekti prikaisiojus j kalba graZiu fraziu, tarsi kokiu spalvotu popieréliu* (Lad eloquentiae fastigium adspirasse se opinantur, si orationem nescio quibus phra- sium purpurisatarum laciniis exornare sciant") (B, p. A].

Reikia paZyméti, jog nuo XVII a. vidurio oratorinéje prak- tikoje, iskalboje, ima ryskéti polinkis j Zodine ornamentika, j perdéta démesi formai, iSoriniams efektams, | mokytumo de- monstravima prikaisiojant j kalba svetimybiu, ZaidZiant Zo- diriu prasmémis ir t. t. Tai ir sudaré vadinamosios barokinés i&kalbos esme, kuria lenku retorius J. Kviatkevicius jvai kaip eloquentia reconditior arba eloquentia non vulgaris, t. y. paslaptingoji, neiprastoji iskalba. Z. Liauksminas priesinosi sitai krypéi stengési ikiné antikinés retorikos reikalavimus, nors, kita vertus, neseke aklai nustatytais kanonais, daugeli tradiciniu klausimu in- terpretavo labai originaliai ir savitai.

Pirmojo (1648) retorikos leidimo pratarméje, skirtoje i5- kalbos studentams, arba, anot autoriaus, ,kandidatams j i$- kalba", Z. Liauksminas glaustai i&désté savo metodikos ir mokymo principus: siekti nuoseklumo, nuo lengvesniu da- lyku eiti prie sunkesniu, atsiZvelgti j mokini amziu ir su- gebéjimus, o svarbiausia — visur kur Ziüréti dalyku prigimties (ut naturae ordinem sequantur), nes kiekvienas menas yra tuo tobulesnis, kuo labiau atitinka prigimtj tu dalyku, ku- riuos imituoja (eo enim perfectior est, quo propius ad natu- ram, quam imitatur, accesserit) (8, p. A.J. Tuos principus. turéjo prakti&kai realizuoti skaityto retorikos kurso — o véliau

* 239 *

EUGENIJA ULCINAITÉ

jo pagrindu parengto vadovélio — struktüra, kuri gerokai ski- riasi nuo kitu tuo metu paplitusiu vadovéliu, kartu ir nuo tradicinio retorikos mokslo modelio, susiformavusio per ke- lis Simtme£ius nuo antikos laiku.

Tas tradicinis modelis, trumpai tariant, buvo toks. Retori- kos mokslas pradedamas aiskinti nuo retorikos apibréZimo, jos objekto, funkciju, tikslo nusakymo (definitio, objectum, materia, officium, finis), toliau paeiliui aptariamos retorikos dalys, Zyméjusios atskirus kalbos parengimo bei realizavi- mo etapus; invencija (inventio) — medziagos arba temos su- radimas;